Jis sako „Ne!“: kaip gyventi su dvimečiu

dvimetis sako ne

Pamenate, buvo tokia komedija su Jimu Carrey „Jis sako „Taip!“? Smagus filmas buvo. O dabar, beveik dešimčiai metų praėjus, auginu dvimetį ir kasdien dalyvauju dramoje „Jis sako „Ne!“. Dar vakar tas pupuliukas su didžiausiu malonumu darė viską, ką jam pasiūlydavau, o šiandien jis viskam priešinasi. Priešinasi netgi tam, ko pats labai nori. Kaip minėtoje komedijoje Karlas pasižada, kad ir kas benutiktų, sakyti „Taip!“, taip mano dvimetis, panašu, yra su kažkuo sudaręs slaptą sutartį bet kokiu atveju sakyti „Ne!“.

Slaptą sąjungininką man atskleidė Aušra Kurienė

Man šis dvimetis – ne pirmas ir ne antras. Trečias! Atrodė, jau daugiau mažiau viską žinau: žinojau, kad tai tėra jo bandymai atsiskirti ir turėti savo nuomonę; žinojau, kad, norėdama apmonyti, turiu siūlyti kelis variantus; žinojau, kad visi šie prieštaravimai sulaukus 3–4 metų baigsis. Bet man šie žinojimai nepadėdavo – belikdavo tiesiog giliai kvėpuoti ir skaičiuoti, kiek dar mėnesių liko iki visų tų kantrybės išbandymų pabaigos.

Vis išgirsdavau gerų atsiliepimų apie Aušros Kurienės knygą „Kaip užauginti žmogų“. Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės“. Planavau kada nors šią knygą perskaityti, bet, na žinot, trys vaikai, laiko mažai, o ir apskritai nemažai knygų apie vaikų auginimą perskaityta, gal geriau kokį detektyvą ar dramą… Tačiau A. Kurienė manęs taip lengvai nepaleido ir įsisiūlė audioknygos pavidalu.

Ir ką Jūs sau manot? Lygiai po vienos valandos ir aštuoniolikos minučių supratau, kaip gyventi su dvimečiu nelaukiant, kada „visa tai baigsis“.

Kaip gyventi su dvimečiu

Norėdami sužinoti kaip, pirmiausia turime išsiaiškinti, kodėl. Anot A. Kurienės, dvimečiui šis „Ne!“ yra atskirumo, autonomiškumo išgyvenimas, savo savarankiškų galių atradimas. Vaikas pradeda suvokti, kad ir nuo jo, ne tik nuo suaugusiųjų daug kas priklauso. Pajutęs tokį nušvitimą, dvimetis pradeda priiminėti savarankiškus sprendimus, kurie ne visada mums patinka. Dažnai dar ir kaip nepatinka!

Kaip elgtis? Pirmiausia neklauskime to, dėl ko ir taip jau viskas nuspręsta: eisime į lauką? eisi miegoti? valgysi košę? Tiesiog konstatuokime faktą. Na, mano patirtis tokia, kad ir konstatavus faktą „eisime į lauką“ vaikas sako „Ne“ ir sėdi patenkintas. Tad būtina pasiruošti sunkiąją artileriją.

Bomba: „Dabar mes eisime į lauką.“

Dujų uždanga: „Žalią ar raudoną mašinytę nešiesi?“.

Dvimetis gavo svarbią užduotį – apsispręsti, kurią mašinytę geriau pasiimti. Sprendimas išties rimtas, reikalaujantis rimtų apmąstymų, tad nebereikia savarankiškumo įrodinėti lakstant ir aiškinant, kad į lauką neis. Skamba paprastai?

Pabandome praktiškai

Vakaras, ruošiamės miegoti. Kadangi mano dvimetis sloguoja, reikia nosį praplauti ir išvalyti.

– Ateik, nosį išsipūsim, – kviečiu aš.

O jis, gerai išmanantis dvimečių veikimo taisykles:

– Ne!

„Štai atėjo mano valanda panaudoti tai, ką išmokau! – apsidžiaugiu. – Dabar tai jau siūlysiu variantus!“ Bet mano džiaugsmas greit virsta sumišimu: „Na ir ką jam čia pasiūlyti? Nosines skirtingas? Neturiu. Purkštukus skirtingus? Tai kad tik vienas.“ Bet tikriausiai joks darbas taip neskatina kūrybinio mąstymo kaip tėvystė:

– Kas norėtum, kad išvalytų nosį: aš ar tėtis? – klausiu didžiuodamasi savo išmone.

– Tėtis, – atsako pasvarstęs ir susisuka tėčio skreite.

Ne, knygos neduos mums detalios instrukcijos, kaip auginti vaikus. Tačiau jos paaiškina, kas vyksta ir kodėl tai vyksta. Kartais pakanka vieno sakinio, vieno žodžio, kad viskas stotų į savo vietas. O tokių sakinių ir žodžių A. Kurienės knygoje ne vienas ir ne du.


Apie Autorių

Brigita Dovidaitė

Facebook Google+

Laisvai samdoma rašytoja, trijų vaikų mama ir tiesiog moteris.


Pasidalink: