Judita Vaičiūnaitė Eilėraščiai Skaitmeninta iš Juditos Vaičiūnaitės knygų. ISBN 978-5-430-05992-7 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/ Tau žemė bus žvaigždė Tai tolimų planetų šauksmas. Klaidžios uolos Ir spindinčių viršukalnių sustingusi lava – Nuo Žemės į Mėnulį – vėjų, audrų šuolis, Ir pagaliau pirma visatos pasaka – tava. Ertmių tyloj, žvaigždžių sukimesi beglobis, Sušildysi jo plutą pirmu prisilietimu. Kokių metalų rūdom tvins Mėnulio lobiai? Kokie kristalai blykstels mėnesienos skaidrumu? Nežinoma vėsa jo įlankos pagirdys, Ir neregėtais spektrais tau sužibs šviesos kriokliai O mes išgirsim plakant tavo šiltą širdį Tenai visatoje – nakty – kažkur giliai giliai – Tau Žemė bus žvaigždė. Nakties gelmėj lyg burė Išplauks į begalybės tyvuliuojančias erdves – Ji degs nuo sniego ir žolės, rūkų ir jūrų, Nuo žiburių, negęstančių ir laukiančių tavęs. Gėlės Tu jas randi senuos kvartaluos... Pro ledinį langą pažvelgi į vidų, kur veidrodžiuos kartojas baltas veidas, juodas džemperis, ilgi plaukai. Kur dega žalios lapų dėmės, įkainotos begale mažyčių kvitų, kur kvepia saule ir kalnais... Ją skardžiuos namų kaip grotą aplankai. Ir ciklamenai, ryškūs ir drėgni, iš negirdėtų niekad partitūrų tau suskamba kalnų pavasariu... Bet gatvių šaltas dundesys nutraukia jį, ir lieka sniego pūgoje, kažkur tarp begalės sugrūstų parduotuvių, apšalusių langų kristalo perlaužti vaizdai – gėlių mažytė krautuvė... Balkonas penktame aukšte Kai spindulys nukris, toks karštas ir geltonas, plačiai pravers duris į rytmetį balkonas. Kiemai ir gatvės gaus, blizgės stogai rasoti... Tarp žemės ir dangaus bus taip smagu kaboti! Namai, namai, namai – kreida ir saule pieštas tau sumirgės žemai pavasarinis miestas. Gegužis Ir sužimba prieš saulę žiedais lyg šerkšnu šimtametė senamiesčio kriaušė... Girgžda varstomi vartai. Prieš vėją einu – ir plaukai neklusniai susišiaušia... Ir balandžiai, suskridę į skverą linksmai, ant pribirusių žiedlapių tupias... Žydi miestas. Ir gatvė – šilta lyg namai. Ant prekystalių pamerktos tulpės. Prie Vilnelės Aš praveriu langą. Čiurlena čia pat skardžiabalsė Vilnelė. Surasiu kur laikraštį seną, padirbsiu mažytį laivelį... Maurai čia krantinėje želia. Vanduo čia toks žalias ir drungnas. Kai giedra – nušvinta Vilnelė, ir gatvę atspindi jos dugnas... Paleisiu čia savo laivelį, teplaukia po tiltais į Nerį, terodo žuvėdros jam kelią, te saulė jo burėse žėri... Laumžirgis Laumės žirgeli, laumės žirgeli mėlynasparni! Dangaus žirgeli, dangaus žirgeli, ką gi tu parneši? Ar saulės šviesą, ar laumės plaukus, ar auksą pažeri? Ar tik laumiuką, liūdną laumiuką supi virš ežero?.. Čiuožykla Dabar visi kiemai – iš stiklo, iš krištolo ar porceliano. Dabar lyg veidrodžiai čiuožyklos, Kur neseniai lietus čiurleno... Lyg vėjas, rūką iškedenęs, mes sukamės pūgoj ir ūžiam. O aikštėje net sniego senis laimingas skrieja su pačiūžom... Sniego drugiai Ant šerkšno žiedų – sparneliai balti. Šį rytą mieste stogai apsnigti, ir gatvė visa – šviesi lyg sapne, bet skraidom trumpai – sutirpstam delne. Tačiau jei vaikams tas šokis gražus, snieginiai drugiai ilgai nepražus – ant ledo gėlių, po saule skaidria, virš jūsų galvų plasnosim ore... Šarmos paveikslai Šarma teturi baltą dažą, bet kaip gražiai ji moka piešti! Kai naktį žvaigždės tyliai laša, ji sidabru išrašo miestą... Kol spinduliai dar nenutrynė tamsiam lange šarmos paveikslų, pro jų vainiką sidabrinį išvysite pasaulį vaiskų... Laumiukė O mūsų ežeras nakčia užšalo, užpustė skalbyklas – ir laumėms liūdna, ir visos mes sušalome be galo, nugrimzdom į pusnynų baltą dugną... O virš lazdynų kyla baltas rūkas. O tokio speigo pirmąkart sulaukėm... O sniegas – lyg žąsų ir gulbių pūkas, jį verpia naktimis mažytė laumė... Lietus Dabar mieste lietus, Skambės lašai kaip gaidos, Nuplaus senus vartus, Nušvis pavargęs veidas. Lašai ant stogo kris – Taip gaiviai ir maloniai, Paskui atvers duris Senų namų balkonai. Dangus dar bus skaistus, Bet vasarai jau galas. Dabar mieste lietus – Spalvotos, linksmos balos. Pilies skersgatvis (M. Bulakos sangvino piešinys) Dar tuščia. Dar sustingę praeitim tos mūro sijos. Bet langas prasivers. Ir bokšto laikrodis išmuš... Ir piešinys didės ir plėsis, sujudės atgijęs, kaip kadras miesto filme nusidrieks prieš mus. Jis duonos šiluma padvelks – sustos mašinos dengtos. Jis žingsniais suvirpės – kasdien vis tais pačiais, kasdien kitais... Tuojau ateis čia kiemsargiai, laiškanešiai, studentai, Dažytojai, kreida ir saule išsitepę, tuoj ateis. Į pilkas dulkes bus vaikų klegėjimas pabertas, ir debesys balti prie čerpinių stogų pridžius... Ant grindinio susės čia dailininkai su molbertais, ir šeimininkės neš daržovių perkrautus krepšius. Į šitą piešinį aš įeinu daugybę kartų kasdien per dūlančias plytas – ir palydėta, ir viena... Kasdien pro šitą seną siaurą arką naujai nuskaidrinta erdve atsiveria diena. Vilnelei Po langais, Po šakom, Po žvaigždėm Plaukdama, Plaudama, Grauždama, Gausdama, Geidžiama Kaip styga – Skardi skaidruma. Negali tu nutilti Po lieptais ir tiltais. Po vėjuotų patilčių žibintais Išpiltas Į senamiestį Tavo švytėjimas Šiltas. Susisėmei kalvas Ir suaižytą ragą Raižią varpinių kreivę, Saulėtekių sagą Ir gamyklų gaisrus Į vingiuojančią vagą. Tik naginę delne. Deimantinę dugne Gatvių gysla Giesmė Giedruma sraunia Neišsenkamu gurkšniu Gurgenk į mane. Kai laikrodininkas įlips į bokštą Kai laikrodininkas įlips į bokštą ir kryžgatvy užsuks tą pirmą laikrodį, jam gatvių brėžiniai atrodys tartum saulės miestas, lietaus, anglies ir molžemio kvapu atmieštas. Kai laikrodininkas įlips į bokštą ir apačioj aikštė siūbuos lyg denis, tą vėją jis kas vakarą su duona valgys, ir dar ilgai balkonai plauks jam lyg spalvotos valtys. Kai laikrodininkas įlips į bokštą ir pats pavirs erdve ir varpo dūžiais, tų gatvių gausmas tvins, ir būsimasis laikas gramatikoj ir akmeny virpės lyg saulės laidas. Senieji Nagliai Čia kopos – lyg sušalę smėlio laikrodžiai. Aš užpustytam prūsų kaime. Aš ant širdies jaučiu tą dusinantį šimtametį smėlio svorį. Girdžiu, kaip varpas skambina žvejams. Pakrypsta vėtrungės į kairę... Ir sauso štormo šuorai užpila kiemus ir vieškelių vingiuotas vorupes... Gerklėj man – pelekai ir ašakos. O mano delnas toks trapus ir mažas. Jame – irklų ir virvių šimtmečiais pritrintos kietos pūslės. Jame – laivų skeveldros. Šiaurė. Ūkanos. Pakibęs kopose miražas. Ir byra sniegas, smėlis ir druska. Ir speiguotas vasaris pūsteli. Dainelė O vakar vėlyvą vakarą prapuolė mano avytė. Už mėlynų jūrų ieškau – tik debesys vieškeliuos švyti. Akmens ir titnago tiltai, kalva po kalvos iškilus. Tyla ir šviesa be vėjo, o tykūs vandenys gilūs... O piemenys kaimenes gena per saulėtų upių brastą... O kaip, o kaip man avytę vienatinę mano surasti? Poezijai Tu kaip vargonai, kaip varpai, kaip saulėtas raudonas varis, kurio rūda kažkur – dar nerastoj linksmoj žvaigždėj... Į vėjų pilnas priekeles, į prietemą išvarius, tu su manim – kaip su ugnim žaidei. Ateik, dabar ateik. Tų ašmenų aš neatremsiu, ir gyslos prasivers raudonais saulėtais kriokliais... Ir būsiu kaip ir tu pilna aistros, spindėjimo ir trenksmo, ir lūpos tavo giesmei prasiskleis. Orfėjas ir Euridikė Orfėjas Akmens pastatai – aukšti sarkofagai. O gatvėj aplieja raudonas aliejus figūrų šešėlius, iš rūko atlietus, ir saulė lyg sargo fakelas dega. Tu bėgi tiesėm ir kreivosiom, ir laužtėm, tuščiom daugiakampėm aikštėm pirmutinė. Ir miestas kaip griūvanti piramidė pradaro dangų ir debesis... Aušta. Euridikė Aš baltas manekenas. Aš sukuosi apšviestoj vitrinoj, kol mano veido atspindžių nuo gatvių nenutrynė. Aš tik sapnuojama. Manęs nebus, kai tu nubusi, kai tas akmens ir stiklo pusrutulis pasisuks į saulės pusę. Tik įpakavimu blizgės dirbtinės šypsenos – aš imsiu vysti vitrinų spindesy, nuperkama kaip cigaretės ir kaip viski. Orfėjas Nugairintas peronų, prieplaukų, aerodromų vėjo, raketos sprogimu kurčiam vidurnakty surikęs, šaukiu tave. Man teko rolė juodojo Orfėjo – aš raudu rausvaplaukės Euridikės. Ir mano vyriška rauda begarsė ir grasi. Ji dusina ir veržias. Ir nė kiek nekeista, kad saksofono gerklėje užgimęs gargesys išauga į laukinę juodą aistrą. Kas vakarą visam pasauliui groju (kol vėl nustelbs mane Nykus maištaujantis džiazbandas) už metalinių instrumentų lyg už grotų, visas vienatvės būsenas išbandęs. Praauga mano šauksmas bokštus ir kalnagūbrių viršūnes ir grįžta kuždesiu rūke neaiškiai, tykiai. Jis sukrečiantis – atgarsio, šešėlio panašumas į tavo prarastą paveikslą... Euridike! Euridikė Aš pragare. Manęs nešauk. Aš neišgirsiu. Aš tavo skausmo jokia atgaila nebeišpirksiu. Aš nenutrinsiu rentgenu išdeginančių pirštų. Šį sykį jie paskyrė man devintą ratą – reklamom akinantį, neaprėpiamą paros kvadratą ir karuselės greity besiliejančias spalvas... O tiltai ir tramvajai pragariškai trata. Gyvenimas dabar triukšmingas kaip beprotnamis. Apšviestas girtas pragaras. Tik durys liko praviros... Tik groja negrų džiazas – didmiesčio šviesų tragingas protrūkis... Orfėjas Aš groju kulkos švilpesį pro gatvių triukšmą, pro saulės šviesą, pro afišų srautą nenutrūkstamą, pro maršais plaukiantį viršum žemynų žydrį aš groju – kulkos švilpesį į širdį. Kai šimtmečio gale tribūnos keičias, kai žiūrovams linksma, tą televizorių ekranuos – aikštės vidury viduramžišką linčą ir ant Žaklinos kelių kraujo srovę limpančią... Ir spiegiančius varpus – Pavojaus perspėjantį balsą, viršum stiklinių miestų rytą – dulkiną ir balkšvą. Tą prezidentų triumfo kelią – vienišą, per vėlų, tą paskutinį – ant patrankos – po dangum – su demokratijos pašauta vėliava.... Euridikė Tiktai šešėlis liko grindiny – lyg po atominio sprogimo... .......................................................... Užgeso miestai. Ir nugrimzdo gatvė. Ratų trenksmas apsvaigino. Bet tavo balsą pažinau – pro juodą žemės plutą, metalo skardžiabalsį balsą, rėžiantį lyg plūgą, nesuprastą naktinę ertmę – saksofono skausmą, pirmykštę aukštą meilę, požemio uolienų kaustomą, ir didelių žvaigždynų tylų lėtą užtekėjimą, ir Letos vandenų dar vos įžvelgiamą švytėjimą... Orfėjas Manęs jie neužmuš akmenimis per bakchanaliją – tiek amžių trempto. Aš didelis kaip riksmas ir žvelgiu su panieka į skylančius dangoraižius. į miestų niūrią paniką, prispaudęs lūpas prie didžiulio instrumento. Ir susilieja su naktim juoda mirties tema, ir naujas garsas kyla į raudonus ryto debesis, nakty užgimęs, neapykanta ir meile degantis, ir minios muša ritmą, ir erdvėja platuma. O ten lyg atspindys nuo instrumento pats švelniausias garsas – Euridikė šypsos... Ir drumstas gatvių triukšmas perauga į pavojingą tylą. Ir mano juodą veidą glosto spinduliai – pirmi, kreivi ir šykštūs, ir mano milžiniškas siluetas virš dangoraižių iškyla. Keturi portretai 1. Kirkė ... ir laikas nejuntamai bėgo... Atleisk man, juk jie – tiktai kiaulių banda. Aš genu juos prie lovio į tvartą. Bet jeigu tau liūdna, statistais jie sės apie sukamą iškilmių stalą... Ir taurių pirmykštė giesmė, ir sumirgę deglai drums hegzametro tvarką, ir pajuoka šviečiančios akys atgis antikinėj mano statuloj... Bet, ugniai užgesus, trikojis nutils. Užkeikimai apmirs. Rankos pačios išmes užnuodytą puodą. Ir Kirkė paklus pačiam įstabiausiam... O tu... Tu lunatiku eisi į šaukiančią šviesą, į puotą. Jėga aš tavęs nelaikysiu. Išplauk, jei pabūgai užrūstint likimą, nukirpti siužeto raudoną siūlą... Dedu į kelionę tau vyno maišus. Savo išmintį, savo švelnumą pasiūlau. Skiedrinis laivas nuneš tave prie uolų nesurandamos, niekad nebūtos Itakės. O kad nematytum, kaip liūdesiu spindi didžiulės išdidžios akys, nematoma aš su tavim atsiskirsiu. Buvau aš vaišinga. Ir žodį tesėjau. Keistuolis, atsižadėjęs manęs. Vienintelis mano... Aš myliu tave, Odisėjau. 2. Kalipsė ... nemylėjo jis nimfos gražiosios, nors ir ilsėdavos jos patale, kambary jos šviesiajam... Juk nei veido šviesa, nei plaukų vešlumu, nei ūgiu nė viena dar man neprilygo... Bet pavydi man laimės dievai. Aš bijau jų rūstybės. Aš laivą statau. Aš tau atnešu kirvį ir grąžtą. Aš pati tau išaudžiu bures – tuos sparnus, suraižančius laiką, tą vėliavą, lakią ir lygią, ir akimirką trokšti manęs, ir nutoldamas vėl tu glaudi prie savęs mano liemenį grakštų. Aš pavydžiu, be galo pavydžiu visiems: tavo žmonai ir tavo šunims, tavo tolimai svetimai žemei... Per sunki man ta rolė. Kam deivei paskyrėte aistrą, įkyrią ir skaudžią, lyg mažai miltuotai malėjai? Aš septynetą metų rišau tave rankom, plaukais ir glamonėm... Pažeminta aš tetroškau, kad būtum ir tu nemirtingas kaip žvaigždės danguj... Bet ambroziją tu paliejai, bet, iš mylinčio glėbio pabėgęs, raudojai, įkniaubęs veidą į smiltis – net gailesčio tavo širdy nepasėjau... Apleistam pražydusiam grote tik jūra supranta mane. Aš troškau tau gero. Aš myliu tave, Odisėjau. 3. Nausikaja Sveikas, keleivi, kuomet tik sugrįši tėvynėn, žiūrėki, kad ir manęs neužmirštum... Aš vyro dar nebučiavau. Ir mano balsas – lyg banga. Ir mano kūnas vyriškų delnų nežino. Bet aš ilgėjaus šitokio kaip tu. Ir buvome abu iš nuovargio ir nuostabos apsvaigę. Prakeiktas ir palaimintas tebus tas sviedinys, kurį mes, žlugtą pasidžiovusios, ant kranto svaidėm, ir du juokingi asilėnai, traukę tą senovinį auksinį rytą mano mažąjį vežimą... Aš – Nausikaja. Aš jūreivių padermės. Ir aš turiu kažką iš žūstant sutikto laimingo laivo. Ir džiaugsmą – purpurinę vilną verpia mano motina. Ir mano tėvo praviri namai – aukšti ir dosnūs. Ir mes po antikos dangum karališkai ir paprastai atklydusį nelauktą svečią pasitinkam tostais. Ko ašaras slepi tu po skraiste, nebandom klausinėt tavęs – galingo, nesuprantamo ir laisvo... Prigludus prie kolonos, sutirpstu joje... Tegu bus nutylėta, kaip viena didžiulėj salėj aš stovėjau, nes niekas niekuomet nesužinos, ką aš tuomet jaučiau, ko net pati sau neprisipažinsiu: aš myliu tave, Odisėjau. 4. Penelopė ...su vardu Odisėjo širdy aš nueičiau į kapą... Patyrusiai tavo meilę sunku – juk niekas tavęs nepakeis, juk niekas tavęs nevertas. Ir kuo aš kalta, kad galiu tavęs šimtmečiais laukti, apkursti, kai salė ima švilpti ir ploti. Ir kuo aš kalta, kad juokiasi miestas, jaunikiai ir vergės. Ir kuo aš kalta, kad lieku nuobodi ir keista Penelopė. Aš noriu tau židiniu šviesti pro metų ir sienų kiautą. Gryna kaip idėja tau noriu išsaugoti tyro vandens nepaliestą sklidiną amforą. Tegu visos moterų kartos jaus tą laukimą, į mano širdį įdėtą, išgirdusios jūrų ūžimą kriauklėj ir matydamos tuščią kambarį. Juk aš – iš tų, prie kurių sugrįžtama. Ištikimųjų rūšies. Visiems laikams kantrumu, išmintim išgarsėjau. Nušluostysiu kraują nuo rankų tau savo plaukais ir lūpom. Prie tavo kelių pravirksiu iš džiaugsmo. Aš myliu tave, Odisėjau. Vėtrungės Ruoniai laižo apledėjusių smiltynų ruožą... Skamba jūros akmenys po pripustytais klodais. Vakaras. Vasaris. Tuščias autobusas čiuožia kilometrais, snieglaša, tamsa, tyla išklotais. Aš jaučiu, tarp vandenų balkšvon erdvėn išėjus, – girgžda vėtrungės, ir burės sandėliuose plakas... Krinta užmiršti tinklai kreivais pušų šešėliais... Gintaras Pro nykstančią liepsną, pro dūmus, pro smilkomo gintaro kvapą sugrįžta senieji meistrai, pagoniškos užmirštos šventės. Ir blyksteli papuošalai, kadaise įdėti į kapą, paskui atvežti iš kur nors – iš Pervalkos ar iš Smeltės. Matau kažkada sukietėjusią skaidrią pušynų dervą, pavirtusią į amuletą, į verpstę, šukas skurdžias, dar glūdinčią jūros dugne ar kasyklų nejudintoj dirvoj, išlaikiusią gyvą pirmykštę saulę, spyglius ir skruzdes. Jaučiu pro šaltas bangas dar neliesto gintaro klodą, kai šviečia šiaurinės žvaigždės – didelės, grynos, aiškios. Man perduotas jo spindesys – nedrąsiai, nelygiai, miglotai – kaip tolimas panašumas į šviesiaplaukius aisčius. Zodiakas Vandenis Ir kaip man aprėpti tą blyškiąją upių pradžią, tą šviesą tamsoj, kai visi horizontai išnyko, tą naktį – lyg plaukiančios lygumos šaltą ir plačią, begarsį vandens vinguriavimą slėniais ir nykumą? Žinau, kad ir tavo pasaulis bus dulsvas ir drėgnas, taip dosniai įliejęs į mano akis ir širdį vandens ir žvaigždyno spiralę ir ūko driekenas. Bet negi ir aš nepajėgsiu kvapu jo atšildyt, jei lūpom priglusiu prie ištakos – balkšvo sausio, jei upių tėkmėm ir kriokliais sutirpdysiu žiemą? Kaip kaupias ir krinta būsimos bangos – klausausi, matau aukštupy tavo tekančią saulę žiebiamą... Žuvys Po ledu – tamsa ir tyla. Tik nugrimzdusi saulė teka lyg seni švyturiai tyra per vasario aižintį taką. Po ledu pelekais plonais plakas žuvys – šešėlių tiesės. Jos kartosis keliais planais, ir žvaigždynas į tamsą liesis. O žvejų kaimeliuos mažuos atlydys bus miglotas ir drungnas... Tylios žuvys laiką matuos, bus toli ir paviršius, ir dugnas. Avinas Už tavęs žvaigždynai boluos, o tu toks mažytis tapai ant aukštos kaip naktis uolos, nepasiekiamas kaip stabai. Kovo saulė pradės kamuot, pradmeny vėl atgis gamta – švies vanduo, ugnis ir akmuo permaininga žalumo gama. Ir skurdi gyvybė pernakt virš kalnų dykumos budės. Ir pavasaris bus pirma Patirtis pirmykštės būties. Jautis Eina mano jaučiai per juodą pūdymą. Baubia nykiai ir skaudžiai, tolimus kaimus budina. Balandis. Šilko botagai. Balandis. Švilpiantys kirčiai. Minčiau basa jų taką, niekad su jais nesiskirčiau. Muša kanopų dūžiai Pūdymo juodą būgną. Ežeras šiauriškai ūžia, saulė teka iš dugno. Dvyniai Mes sudarom liūdną simetriją: Du kartus – figūrėlė ant skardžio. Mes siekiam viens antro... Keli tik metrai susitikimą suardo. Staiga išvystam bedugnių saulę į mūsų delnus plūstant... Gegužės lynas per naktį. Saugiai laiko mus uolos – lyg plunksnas. Ir kaupiam dvigubą ilgesį dvilypiame savo gymy. Mes – du lygiagretūs taškai. Mes irgi tiesiam rankas per gylį. Vėžys Kur taip sunkiai šliauži per uolynų sąvartas, per sugriautus tiltus, pro kreivą koplytstulpį, per visą netikrą pasaulį, daiktų ir jų dydžių sąvokas, kai pirmykščiai žvaigždynai nežemiškai plyksteli, kai atsimuša jų šviesa į tavo šarvuotą nugarą, kai ežero žolę neši, kadaise įstrigusią žnyplėse? Artėji prie saulės – užplūstančią naktį nugali, kol vėl po tavim silpni žiburiai sužybsi... Dar miega sodybos. Dar slegia nugrimzdusius stogus šilti ir sunkūs birželio debesys... Kad tie maži pasaulėliai šviesos nenustotų, šliauži tu, didžiulis ir lėtas, jų sapną stebintis. Liūtas Atgaivina tik penkios palmės šią tvankią naktį. Svetima tavo žemė. Tuščių smėlynų pasaulis. Aš grįžtu apkabinti tavęs, nors manęs tu nekenti, nes besaulė tavo erdvė – tas tamsus pusiaujas. Ir kaitra išsitiesusi čia lyg vaiduokliškas liūtas... Aš tau būsiu labai atvira šito stabo paunksnėj, kad netaptų staiga baisu, kad nebūtum liūdnas, kai naktiniai švytintys miestai miražais dunkso... Juk liepa, juk liepsnos, juk žvaigždės pirmojo ryškio, ir lapų šešėliai net tyrus žalsvai nuspalvins... Aš palikčiau tave, bet vis tiek pačios kojos grįžta, kad tavo erdvėj pražystų dulkėtos palmės. Mergelė Tos laibos gėlės gal iš pievų, gal iš jūrų dugnų. Tamsiam ir šlamančiam miške jas glosčiau atsiklaupus... Čia sklidina dangaus – taip neaprėpiamo ir liūdno, suliejančio su plaukiančiais stiebais rankas ir plaukus. Ir pamačiau staiga žvaigždes – rugpjūčio giedrą ženklą... Paskendo žalsvume laukai – kalvoti ir duobėti. Neliko nei brydės, nei pėdsako, kur buvo žengta, tik ta akimirkos naktis, kurioj turiu budėti, kad šviestų dalgių delčios, džiūstanti žolė šiušėtų, kad kaimų tolimuos mažuos salynuos imtų aušti, kad, kūnui virtus peršviečiamu augančiu šešėliu, kaip augalas dar stiebčiausi į saulę, tylą, aukštį. Svarstyklės Dvi lėkštės – du laivai. Banguojančios svarstyklės. Plauk valandom lengvai, jos taip, kaip saulė, stichiškos... Kurį išrinks viltis? Gaus jūra nužalsvėjus, pakils ir kris vilnis, judės vanduo ir vėjas, Kas juoksis, o kas verks? Neskęsta valčių skiedros... Kas žino, kiek besvers rugsėjo eilės giedros? Skorpionas Klastingi čiuptuvai saulės emblemą drasko, užgęsta didžiųjų šventyklų spalvos ir ugnys. Bandau tavo veidą lyg paslėptą saulę atrasti pro varpinių ūksmę, vėtrų ūkimą ir ūkanas... Tikiu, kaip anksčiau: sutrynus nuodingą gyvį, žvaigždynas ištrykš į mano rūsčiąją šiaurę, kur spalis dulsvai atsispindi skersgatvių gyly, nusrūva stogais ir balkono vijoklį šiaušia, kur aš naktimis matau tik sutemusią ertmę, tik ritmiškus juodus stulpus, tik šviesos išdavystę... Laikau tavo blyškųjį veidą, aiškų ir artimą, Lyg rudenio saulė mano delnuos jis švysteli. Šaulys Aš aukščio ribos nežinau. Aš pažįstu tik šauksmą, įžūlų veržimąsi, žemę ir dangų išmaišantį, tiktai nenumaldomą ilgesį, aštrų ir aukštą, kalnuotoj tamsioj erdvėj susitvenkusį maištą... Kalnagūbrių bangos, išmetę mane, įkaista. Aš taikau į milžiną paukštį. Virpa viršūnė. Aš visas – iššūkis. Imkite mano aistrą, ugnikalnių ritmą, strėlės švilpimą ir šūvį! Ir mano įtemptas kūnas nakty neatvėsta. Aš taikau į paukštį, į debesį – gūdžią grėsmę. Lapkritis. Įkalnių miestai sugeria šaltą viesulą. Apvalią degančią saulę delnais apglėbsiu. Ožiaragis Čia žiema. Žalsvumas. Sniegas. Stiklas. Saulė įplaukė į dvyliktą žvaigždyną. Susitiksim. Myliu už kvėpavimą, už šypseną, už tvinksnį... Gal kaip gruodžio ledkalnį užtiksim gūdžią uolą – mažą salą – ožiaragį, grakštų, giedrą ir tragišką lyg sustingusią ledinę balkšvą dėmę, milžinišką jo ragų atsispindėjimą... Perkirs naktį tas klaidus ir keistas trikampis, jūrų ir žvaigždžių ramybę trikdantis. Šalta ir nyku. Bet saulė grįžta į mažytės Žemės užpustytas kryžkeles... Senoviniai raštaženkliai 1. Akmuo su pasaga Rūkuos nutyla titnaginiai kirviai. Rūkuos paskęsta sentėvių skulptūros. Rūkuos aštrėja kadagių ir eglių kvapas. Atgal į rūką skrieja vieversiai, į rūką slėnio kaimai pasuka... Ir vėl pro lietų išgirstu akmenyje iškaltą pasagą, rugių šnarėjimą, vos prijaukinto žirgo tolimą žvengimą... 2. Akmuo su žalčiais Akmens, dangaus ir prisimerkusių akių pilkumas toks pažįstamas ir paprastas. ...Apaugo šlamančia žemėlapių žole pagoniški takai ir pelkių brastos. Skaitau senovinius raštaženklius, ant kaimo akmenų po samanom atradus... Aš apsemta žvaigždynų drėgno spindesio, aš aprėžta slidžiais orbitų ratais... Po galva – būsimas baudžiauninkų akmuo ir surūdijusios žalčių karūnos. Burnoj – išnykusių į naktį dūmų ir pirmykščių išlakių žolių kartumas... 3. Akmuo su saulėmis ...Išdžiūvo išgręžti plaukai – išdrikę, šviesūs, šiurkštūs – iš tolo žiemiška šviesa bolavo jos pakaušis. Šalimais ant laukų akmens, padėtos vos praaušus, dumblu, žuvim kvepėjo grubios gintarinės šukos... Ją aptėškė sutirpusių ledų ir liūčių purslai. Atšiaurūs bruožai slėpė nuokalnių švelnumą. Ji palietė uolieną, vėsią nuo nakties šalnų, ir juto akmeny dar nepradėtų miestų pulsą... Dzūkiškas sekmadienis Balandis. Margaskarės moterys (delnuos po verbą), dulkėto tuščio autobuso laukiančios prie vieškelio... Ėriukų šiltą vilną su jomis lyg šviesą verpdavau dažydavau žievėm ir lukštais. Dar per sapną ieškau to vienkiemio, kur saulėj išdega smėlėtos proskynos, išsirpdžiusios melsvai raudonus drėgnus uogienojus, kur strazdanom lyg saule aptaškytos mano prosenės su krepšiais valtimis per ūko ežerus kilnojos... Miesto vartai Apyaušris. Aštrėja kaminai ir varpinės. Nušvinta miesto vartai. Šaudyklių angos susitraukia. Tirpsta mūšių triukšmas ir šešėliai. Veltui tu trokštum būti rūkas ir lietus – vis tiek tu šiaurės saulėj atsivertum... Gaisrų laukiniame apšvietime, koplyčių žvakėms ir žvaigždynams varvant, viršum kalvų, virš kylančių ir krintančių stogų suskambus varpui, tiek daug erdvės ir polėkio... Suskilęs grindinys pakluso laiko valdai. Bučiuoju tavo plytą, tavo herbą, tavo vilnijantį švelnų vardą ir pakeliu rūdijančius raktus... Apyaušris. Nušvinta miesto vartai. Kiemas su arkadomis Paskui bus vėl pavasaris. Ir sniegas vėl sutirps kaip klavesino garsas, ir purvinas kiemų galerijas pripildys rūkas – mėlynas ir salsvas, ir nudažys padžiautas paklodes... Tas vienas vakaras. Tas vienas kartas. Paskui nubluks kaip rašalo dėmė ant paliktų stalų, kaip renesansas... Ir vėl kitaip pasikartos šiaurietiškos, lengvu ledu aptrauktos arkos. Ir bus itališkas pajuodęs kiemas panašus į mažą tuščią salę. Ir prievartėj girdėsi tuos, kurių seniai nėra – tuos kiemsargius ir arklius... Kažkur arbatą gers... Arkados prieblandoj nubrėš simetriją ir saulę... Ant balkono – Ula ir balandžiai Ant balkono – Ula ir balandžiai. Rytas dega stogu – stiklo kalnu, kovo sidabru, per naktį kalamu, juostančiu šviesoj... Nuo tinko, saulėj bąlančio, nuo mažyčio susimąsčiusio veidelio švinta. Ant išplėštų juodraščių pietys man sniegą bloškia. Virš pavasariškų gatvių – akmeninių intakų brėžias du balti Kotrynos bokštai... Senoviniai keltininkai Kristoforai... Senoviniai keltininkai Kristoforai vėl brenda per juodą putotą pavasario upę... Į tirpstantį sniegą, į tamsą, į krištolo orą ledonešio prieplaukom... Lauksiu be rūpesčio, kad grįžtum lyg ižo ūžimas, nakčia atpažintas, kad pluoštu šviesos į rankas kristum... Oriai vidurnaktį brenda upe su žibintais senoviniai keltininkai Kristoforai... Pavasaris Ir sukasi sukasi sukasi lakūs sparnai – lėktuvų, malūnų, žuvėdrų... Ir supasi supasi supasi kiemo berniūkščiai ant purvino lentgalio vėtroje... Druskinos lytys Laukinių ančių nardomas jūros vanduo prie apšalusio tilto, tildo raudą atgyjantis tavo ūžimas. Dūždamas dega tavo vidudienis, – ligi paties horizonto plyti druskinos ledo lytys, tuščią kurortą atspindintis jūros vanduo prie apšalusio tilto. Lijundra. Ledėdami juntam Ant nugarų vėją lyg jungą. Salotas ir ungurį neša. Lijundra. ....................................................... Undinė su lietpalčiu. Slystam. Lijundra. Toks dumblinas dugnas. Vėl juda Užuolaidos. Liūdna. Lijundra. Atlydys Šešėliais per slėnius – debesys. Ir rogės erdvėj – lyg krislas. Ir pulsas muša retai – lyg sniegas, nuo skardžių krisdamas. Ir upė čiurlena pro rūką ir pusnys – lyg putos, lyg pienas, ir tirpsta žiema po žiemos nuo speiguotos smilgų pievos... Iš vasarinių vaikiškų drabužių Iš vasarinių vaikiškų drabužių (dabar šalna ir sniegdraba) boružė išskrido, išbyrėjo šiltos kopų smiltys pro išskėstus pirštus. Suspaudžiu smilkinius (dabar šalna ir sniegdraba). Pabūk kartu – paglostau burėmis išmargintą kartūną, pernykščius drabužius verčiu iš spintos ir ieškau veidrodžiuose jūrų spindulio... Pirmykštė ugnis 1. Žvėrinė ...Riksmas. Pašiurpsta apnuogintos krūtys. Ir masė plaukų išsitaršo po lokenas. Raudoni deglų atspindžiai sukruvins ledynmečio akmenis, riedančius kloniais. Hop! Kris mirtinas kirtis pro kimų riaumojimą... Buožės, kuokos ir lazdos. ...Iš geismo, iš raisto tankmės, iš kriokimo – liepsnos, pro tamsą ir viesulą plazdančios. 2. Lauksargis ...Sergėk pirmykščius rugių laukus, kaimenes mano avių. Palankus būk mano prakaitui. Trykšta šaltiniais vaikiškas užkeikimas. Šalimais lik, šviesiaplauke javų dvasia, mėgaukis kluonų saule vėsia. ...Dievo karvyčių raudonas spiečius kyla nuo mano delno į pietryčius. 3. Aušrinė ...Aš saugau tau paveldėtą ir aukštą šviesą. Aprūkęs delnas. Viesulas. Ant akmenų krūvos – dar šiltas širšių vaškas. Ir mano kūnas, pusnuogis ir vaikiškas, dar pilnas saulėto ir karštligiško sapno... Virš slėnių – debesų ir ūko sąnašos. O patekėk. Ir su savim suliek nuolankų liauną mano ūgį. Aš atsiklaupus kurstau tavo ugnį. 4. Bangpūtys ...Giliam dubeny tau nešu prasimerkusias jūrų žuvis ir deginu gintaro dervą. Priimk mano kvepiančius smilkalus... Toks šaltas pajūrio akmuo. Debesuotas dangus užvirs, ir kopų šviesa formuosis... Iš siaubo suspaudžiu smilkinius. Gūžiuos nuo antgamtiško ūžesio tavo laukinių bangų. Erdvė. Gintariniai stabai laivų dugnuose ant lentgalių... Nuo tavo gelmės priešistorinio spindesio apanku, nuo kiaurai pučiančio tavo viesulo – šiurpiai lengva... 5. Vėluokas (...Užpūskim.) Palaidota medžio valty. (...Užmirškim.) Paniekinus senkapių valgį. Ant dugno palikusi burių įkapes... Skenduoliškas rūkas. Paukščiai surinka. Vanduo teliūškuoja – šaltas, beprasmiškas. Šviesa – iš kriauklių. Ir tyla – lyg prakeiksmas, ant slystančio šlapio smėlio paguldęs... ...O balkšvos žuvėdros, žąsys ir gulbės dar skrenda į tamsą Paukščių Taku. 6. Žemyna ...Šermukšnių uogas aptraukia šerkšnas. Ant pūvančių lapų užmiega šernas. Raudoni lipnūs šešėliai... Kad vėl išryškėtų pro dūmus šėtroj iš raizgių erškėtrožių stabmeldiškas tavo akmuo. ...Bet ir kraujas – pernykštis, ir tavo balsas lyg mirusio – nykstantis... Nulieju tau gėralo. Karčios šermukšnių Uogos. Ir užsnigtos – vėtroj nurudusios nuoganos. 7. Laumė ...Ir peršviečiamos gelsvos trapios drapanos vėl nuslenka lyg dulsvas lapų spindesys. Esi tik kūdrų ir fontanų tirštas rūkas, srūvantis manim rugsėjo nečionykštis kraujas, nuojautom ir oru pasikliaująs, išdžiūvę laumžirgiai, nukandžiotos, raudonos, šiurkščios mano lūpos, gluosnio dvišakas kamienas, nuo sausros anąmet nusilupęs. ...Pravirksta saulės šviesoje laumiukas. 8. Perkūnas ...Užtenka. Trenk. Padėjau galvą ant šlapios kaladės. Ugnies ir vėjų stichija. Ir vis dėlto aklavietė – man tavo juodas griaudžiantis pasaulis. Žybsi kirvis. Bet aš kieta kaip titnagas – betikslis tavo kirtis. Dar šliaužia šaknys it žalčiai... Mėšlungiškai sutraukti raumenys. Girdžiu – kapoja ąžuolo aplytas malkas, maldai kraunamas... 9. Upinė ...Vainikai plaukia pavandeniui. Pavandeniui – lėtos ugnys. Tamsoj – ežerinis, upinis žalsvumas. Tavęs neįvardinu – pavandeniui giedu... Tęsias manim atminimas išėjusių. Iš vaško, iš putų, iš vėjų – pavidalai. Plaukia debesys. Brendu ligi auštant į priekį, kad ugnys pavandeniui rūktų. ................................................... ...Ryšelį sudrėkusių rūtų įsiūnu į tavo priegalvį. VILNIAUS FRAGMENTAI Pilis Pirmieji tikri Vilniaus dokumentai yra keturi Gedimino laiškai, rašyti į užsienį. Pagal miestų datavimo tvarką Gediminui priklauso Vilniaus įkūrėjo garbė... (Iš „Vilniaus miesto istorijos“) 1 Pražilęs pagonių karalius, diktuojantis laiškus... Keista. Praskleiskim rūkus – krebžda plunksna kertėj įtaikus pranciškonas. Iškeltą kruviną kardą Rytų išmintim pakeisdamas, gentainių žirgams ir laivams, ir minčiai kelių ieškodamas, diktuoja dulkėm pavirtusius laiškus... Gilų ir skaistų pramatantį žvilgsnį prikausto rašmuo – lyg sakalas šaulį. Įplūsta šviesa pro atvirus langus. Ir viesulas sklaisto ant skydo padėtos knygos lapus... Atsišauk, pasauli! 2 Gedimino dukterys, pelkė atspindi sietyną. Vidurnaktis jūsų medinėj pily. Trys paauglės, trys Gedimino dukterys, miegančios ant lokenų, prabuskit iš sapno, per iškilmių karštį vilkitės paskubomis mėnesienoj karališkus krikšto marškinius. Gedimino dukterys, slėpkit dėžutėj iš beržo tošies gintaro dievukus ................................... ................................ Kiek sykių dar kalno paunksmėj kartosies, šokanti Aldona – karaliene, raminama juokdario ir muzikantų, slepianti gestuose išgąstį – vaikišką, grubų nekantrų? Gedimino dukterys, kaukia vilkai... Laukinės ir kilnios, Klaupkitės sutuoktuvių koplyčioj. Bet neužmirškit Vilniaus... 3 Deglų šviesoj kaip gyvos – rūškanos medinės pilys (neaiški tavo nuojauta skaidrės ir išsipildys). Sienojai dar tebekvepia pušim, tamsa ir samanom (ir mes to priešaušrio raudoniu ir drėgme alsavom). Bet gatvių kreivės jau sustingusios ant šiaurės molio (taurų laukinės bandos tavo didmiesty riaumojo). Sutręšę medžio grindiniai boluoja lieptais pelkėj (kaip kraujas gyslomis tekės šita minia ne veltui). 4 Keliaukit, pirkliai ir vienuoliai, ginklanešiai ir riteriai, Keliaukit, meistrų margarūbė minia, prie Neries ir Vilnios. Atkimškit putojančią saulę, per pustuštį miestą ritamą, ir gerkit iš saujos – juk čia įsiamžins mūrinis Vilnius. Visokiom kalbom jį pasveikinę, dėkit po apskritą akmenį. Čia skersgatviuos kiaurai pučia vėjas nuo upių. Nutvilkius aitriu margaspalviu triukšmu, auš diena. Nebijokit apakti – juk ne Babilonas pasauly iškils, o mūrinis Vilnius. Nuo ryto lengvų balzganų debesų, atsispindinčių santakoj, pavirtusių varpinėm, nebeatplėškit nustebusių žvilgsnių. Sidabro kalėjai, druskiai ir kurpiai, gyvenkit čia santaikoj. Visi geranoriai benamiai bastūnai, statykite Vilnių. 5 ...Nes ugniai mes nestatėme šventyklų, praskleidę rūką, slegiantį ir tykų, nes būsi užskandintas slėnio saule, nes augsi, Vilniau – akmeninis augale, krauju ir pelkių vandeniu maitintas, nes gatvių rezginys paskęs lyg tinklas į priešistorinę kalvų upelę, suteikusią tau vardą, tavo pelenus nuplovusią, kad vėl, užgesus gaisrui, tu rankų šilumos ant herbo geistum... Sekmadienį senamiesty 1 ...Sekmadienį senamiestį užlieja po lietaus tyla lyg lakas. Labas – sakau šįvakar tau, lakštingala, aikštingai skardinti kažkur tarp mūrų... Kokia laukinė tavo prigimtis! Priims dangus ir akmenys nekaltą skurdžią giesmę, kiemsargė suras mažytį lizdą už nudužusios skulptūros... Skubėk – mes turime panirti į mašinų triukšmą, rūškaną nuo dūmų erdvę, drumstą vėją... Greit prašvis, o dar girdžiu tave – Tą giesmę gryną, aukštą. ...Aušta. 2 ...Pražydusios kriaušės šaka nusvyra virš fortepijono... Be reikalo mes šią naktį tamsos ir tylos bijojome. Iš kriaušės medžio padirbtas Karališkas instrumente, šviesiam vandeny atsišviesk... Naktie, nepaliauk sruventi! Lyg žiedlapiai krinta garsai, lengvi, balzgani ir švelnūs, sutirpsta tyloj ir tamsoj lyg pavasario sniegas... Ne veltui iš tų užmirštų natų, iš klavišų, iš juodo dugno, iš medžio šerdies – preliudai, pilni šviesos ir graudumo... 3 ...Gal tu tik moters mirgantis šešėlis su žvake, per marmetį klajojęs tarp lavonų, o gal tu virš pusnių – vestuvinių, dar nelytėtų lovų – likimas, akinąs deglų ugnim, baisia, žavia... Tu moteris, tematoma iš nugaros, prie židinio palinkusi – neatsisuksi niekad. O, kokios mūsų akys neįžvelgiamos ir niūrios, kai neatspindi jos tavęs, kai šitaip knieti tave, laukinę, prijaukinti... Kruvinoj aikštėj kiekvieną šimtmetį tu ieškai savo mirusių... O Gabija, pavirsk mums žiburio džiaugsmingu mirgesiu, o Gabija, vidurnakčio lange aiškėk. 4 ...Po dykviečių saulės sukrautais žiedais, žydresniais už apniauktą dangų, karčioj išdraskytoj žemėj prie mūro kvepia cikorijos šaknys – laukinis grįžgatvio prieskonis, griovio žydroji žvaigždė, prie padangų prilipusi auštant – ji šviečia pro dulkes... Bet šito žiedyno šalinkis – virš jo juk migla susimaišė su saule, virš jo spinduliai su šešėliais, po juo aš regiu tave blizgančioj baloj kaip kortą – lemtingą ir dvigubą, kai tolsta erdvėj sukryžiuoti keliai prie Vilniaus, kur kartą įšėlęs ištrūko juodas Jogailos žirgas pas mažą ir liūdną Jadvygą... 5 ...Gladiatorių gėlę – aptėkštą krauju gladiolę – prieblandoj juodą regiu. Bet spindulio kardas Išrėžia jos atspalvį – pustuščio turgaus kadras pasrūva žaros pašvaiste... Lyg drėgną glamonę ant jos ašmenų pajusk mano lūpas. Juk mūšio Nebuvo. Kaskart vis tamsiau, O ji tokio nemūsiško grožio. Arenoj – aikštėj taip tylu, jog net spengia. ...Ir ta nelaukta tuštuma įsirėžia į smegenis. 6 ...Verbų dirbėja auksinėm blakstienom, nuspalvink kačpėdes, smilgas ir samanas. Lyg šilo saulė – tavo alsavimas, verbų dirbėja nuleistom blakstienom... ...Verbų dirbėja vaikiškom rankom pavasario turguj prie miesto vartų, atverk mums vaivorykščių dangų, išvargus verbų dirbėja šventosios rankom... 7 ...O gal nežinomas žiemos peizažų meistras sutaurino tau niūrų tamsiamūrį kiemą, kad snigtų baltas dažas iš dangaus. kad šmeižtas netemdytų širdies, kad taip švaru – lyg giedama, lyg būtų klūpoma po kovo šalta pilnatim, po spingsinčia migloj, ir lyg pro žvakių mirgesį išvystum veidą, šerkšno rožėm apipintą, senamiesčio lange, iš nuojautos apmiręs. 8 ...Užvakar temo po arka ar vakar? Vėl aš regiu tokią gražią ir griežtą, juoda skara iš skersgatvio grįžtančią ir prie Cvetajevos geriančią kavą... Ūkanų pūgos dūminiam veidrody, Neužpustykit juodų mano antakių, pilko megztuko grubumo... Antkapiu, nišų skulptūros, nebūkit... Nuskaidrinti vakaro veidrodį noriu, kad akys būtų vėl spindinčios ir žemažiūrės, iš medaliono į naktį žiūrinčios, ieškančios gatvių šviesoj atsakymo... 9 ...Gatvės plyta – mano blizgantis stalas. Krinta tik sniegas, frazes pasiglemždamas. Šalta. Apgobki apnuogintas statulas žiemą – juk marmuras būna gležnas. Saugok bet ką. Ne mane. Aš iškęsiu; aš juk išliksiu po tinko lupenom freskų regėjimais, snieglašoj skęstančio skroblo šerdim. Aš latakų lūpom gatvei prabilsiu, atėjus per traką, nervais atlaikius komizmą ir tragiką... Kopose 1 Bangos nuo putų – baltos. Baltos – naktys prie Baltijos. Paplūdimių smėlynai – šviesūs, tušti, begaliniai... Šiaurė. Niūrių žuvėdų jūra. Kirų ir žuvėdrų riksmas. Nuo plunksnų naktys – baltos. Jų metas – vienatinis. Kopose šviečia pilnatis. Pustomo smėlio pilys keičia pavidalus. Gula gintaras klodais lagūnoje... 2 Aš dugne surasiu gintaro karūną, ošiant priešistorinėms nakties pušims – dėk čia galvą, sėsk šalia, nors čia nerūkoma, nors žvaigždės skeveldra kaip akmuo atšips... Sukryžiuotose bejėgiškose rankose ji žėrės – nupūsiu debesų putas, dumblą ir kriaukles nuo spindesio nugramdysiu atsargiai lyg juvelyras... Sėsk. Pats tas žaibiškas žaros prasiveržimas iš tranzistoriaus tarsi vėtra augs tamsi nyki banga... Kaip koplytstulpis stovės grakštus ir įstrižas senas kopų medis – vėjinė knyga. 3 Laukinėms antims praskrendant virš Rąžės miegūstos, drumzlinos ir debesuotos, to ūkanų ir kopų tuščio uosto – po jų šešėliais skleidžias drėgnos rožės... Po jų šešėliais ūžia šaltas rūškanas sūrus vanduo, priėmęs tykią upę. Tyla. Ant šlapio kopų smėlio tupia laukinės antys, pilkos tartum rūkas... 4 O kai kurorte šitaip lyja, suplėšyti laiškai pelyja, saloj tarp lūgnių ir lelijų akis pramerki. Tebelyja... Po kambarį jau nardo žuvys. Krioklys lange neliauja ūžavęs, apauga sraigėm stalas. Žuvus gėlynų saulė. O, kaip žavūs jos spinduliai pro skaidrų vandenį!.. Metus nuplauna jis, sruvendamas atgal – jo garso neįvardini. Ar vis dar tebelyja? Tvardykis. 5 Nes lyguma – žalia. Lyg biliardo gelumbę ją kerta kelias. Į lietaus ir vėjo gelmę jau rieda ratai. Pagailėk manęs, išgelbėk, o prasigiedrink, drėgnas žalzganas dangau... Nes liūdesys lyg rūkas kyla nuo orkestro žygiuojančio pajūrio parku temstant. Keršto pilna ta prieblanda. Pernykštėj kerplėšoj dar plaka pulsas. Praskaidrėk, dangau... Nes tas žaidimas – be taisyklių, nes į tašką, į išskėstas liūdnas rankas pataikau. Karšta, klaiku ir įstabu. Ir tarška ratai, tarška į tavo spindesį, o jūrų saulėtas dangau... Gruzijos mozaika 1 Ką išryškint? Kalnynų pavasaris. Triukšmas. Parduoda ir perka. Imk ir perkąsk auksinį rausvėjantį rytą – dar nokstantį persiką, paklausyk – tie delfinų balsai iš šiltų senovinių jūrų, nuskubėk gatvių laiptais ir vingiais per laiką, žalią ir judrų, į česnako, anyžiaus kvapus, į kiemą, kuris nerandamas – violetiniai švelnūs vyšnių žiedai apipynė verandas, sėsk kaip senės juodom skarom prie namų, pro šešėlių mirgesį žvelk į saulę – ikonų akim tau murzinas vaikas sumirksi... 2 Akmens kvadratinėje erdvėj – kieme ar salėje – nušvis laukinių besiskleidžiančių azalijų didžiulis gelsvas keras. Žydint šitam augalui. gal graikų statula, gal spindesiu, gal angelu tu grįši iš tamsos atgal į realybę. Kalnų pavasario tyla. Be garso lyja Ant skliautų. Vynuogių auksinė kekė dūžta giedojimu. Ir didelėm akim į tuštumą sužiūra dievo motina mozaikoj. Pirštai apčiuopia šviesą ant akmens. Lyg sniegas tirpsta Nuo skardžių šimtmečiai ................................. 3 Per patį vidurnaktį žvilga vargonų vamzdžiai. Mergytė sidabro suknia pasiima smuiką. Nuo lieso petuko blizgantis šilkas nusmunka ir šiugžda tamsoj lyg topolių lapai... Taip vaizdžiai aukštėja gaida – lyg balzganas bokštas į debesis – palikusi aidą – šviečiantį dulkių stulpą, tą kritusią žvaigždę, į kibirkštį ką tik sukultą... O spindesio ruožas dar tęsiasi, tęsiasi, tęsiasi... Trylika strofų (Pagal M. K. Čiurliono „Pasaulio sutvėrimą“) ...Sutverk mane – man taip baisu, aš sklidina tylos balsų, ar dar esu beformė masė, dar niekas manimi nemąstė, aš dar tik laikas beasmenis, dar tik raukšlėjas mano smegenys... ...Ledinių ūkanų kalnuos sutverk mane – aš kankinuos, aš trokštu gyvasties: gal nervų, o gal akių, kad atsivertum ligi sužeidžiančio tikrumo žaibavimu uolų karūnoj... ...Sutverk mane iš nebūties, ištaręs tamsai – tebūnie! Iš nesuvokto siaubo įsčių iššauk į begalybę blizgančių žvaigždynų, nes po ta ranka mane valdys šviesos trauka... * ...Aš gaivalas dar tebesu – sutverk mane iš debesų, aš dar chaosas ir miglynai, bet atsiskirs krantai, gilyn nuslūgs vanduo, ir iššviesėjęs mane išplaus visatos vėjas... * ...Sutverk mane vandens ženkle, apaugusią bangų žole, jau vandenų beribėj sferoj, gal kažkurioj pirmykštėj eroj pasėti dugno augalai dėsningai, dosniai ir aklai... * ...Kad palytėjimą pajustum, sutverk mane iš jūros putų, praskleisk miglas – kažkur kriauklėj aš jau stangrėju, gal jau greit priversi plakti mano širdį, raudonai saulei tekant šįryt... * ...Sutverk mane iš savo sapno, iš atskalūniško alsavimo, iš plaukiančios lelijos sėklos, aš trokštu formos, trokštu sielos, o vos pražydusi, tau šviesą išspinduliuosiu tarsi viesulą... * ...Man kūną, kaip diena realų, sutverk iš kraujo ir koralų, iš prasiskleidusios ugnies – jos neužpūs visatoj nieks, bus ligi šiurpulio šviesu, vos tik suvoksiu, kad esu... * Sutverk mane – ugninį aisbergą, tamsos gelmėj pažinęs aistrą, pašventink dugno augmeniją, jau spindesio per daug many, pro ledines bangas nudeginęs, ligi dangaus išauga medis... * ...Kol kūne liepsnos neužduso, sutverk – aš plauksiu, kur medūzos, kur gelmėje sustingsta gintaras, kur visa raibuliuoja, kinta, kur visa, kas yra, sudievinta, sutinkant stulbinančią dieną... * ...Sutverk mane. O jūrų rojau, aš tau nenorom atkartojau pražystančią šviesos ekstazę, kada septynios spalvos tęsia tau septynių natų gilybę, jų prasmę, aiškią ir dvilypę... * ...Lyg padermę miglos miražų sutverk mane iš mineralų ir juos atspindinčio vandens, paskui jame pasivaidens ir oro bokštai vėjų miestuos, ir nepasiektos niekur sietuvos... * ...Sutverk mane. Drėgna ir vaikiška dar neregėtų jūrų žvaigžde, dabar tu iš bedugnės atneri į skaidrią saulės geometriją, dabar sukrūpčioji, pajutusi tą amžiną gyvybės judesį... Mergaitė su šermuonėliu Toj cukrainėj po reprodukcijom – Botičelio ir Leonardo da Vinčio – Šermuonėlio švelnumą slepia širdy Tamsiaplaukė mergaitė su džinsais. O už kaustytų durų – vaikystė senamiesčiu skrieja ant skolinto dviračio. – Aš tave iš priglostytų lygiai plaukų, iš keistų akių atpažinsiu... Cinamonas, vanilė ir saulė. Sekmadienio tylios spindinčios sienos. Geria kavą ir sklaido dulkėtas gaidas tamsiaplaukė mergaitė su džinsais. O už kaustytų durų – pavasario gatvė ir sielos – susietos. – Aš tave iš juodų karolių, iš pirštų virpėjimo atpažinsiu... NEMUNO ELEGIJOS 1. Rambynas Raitelis joja per skalvių žemę, per seną žemėlapį, kol ne kryžiuočių Ragainė, rūškanas kuoras už upės, rūškanas brėžias erdvėj milžinkapių žemės peizažas, ryškiai nušvinta Rambyno tolimas aukuras, gūdžiai atūžia jo užmirštos giesmės, raguvos – rūkuose, spindulių regimybė, senovinio alko šventam ąžuolyne renkasi kriviai ir vaidilutės, renkasi medžių šešėliai ir medžių dvasios, rasai iškritus, į drėgnas žoles panardina nuogas krūtis ir vidurnakčio veidą ragana, mylinti ragana, rankom nubraukus nuo skruostų žalias papartyno garbanas, rūpestį čia užmiršk, išmaldauk sau sūnų ar dukterį – žemės saldžiausiąjį vaisių, ratai laukinių šokėjų kalną apraizgo, rūtų vainikai plaukia pavilniui, rievės gilėja, pilnos rieškučios gilių, šviečia Rambyno tolimas aukuras, raitelis joja per skalvių žemę, jo kruvinas žirgas Nemuno vandenį geria... 2. Junigeda[1] Apaugo piliarožėm Nemuno pakrančių kaimai, pilnavidurėm didelėm drėgnom raudonom piliažorėm, nes tie piliakalniai jau be pilių – virš jų tik pilnatis, apšvietus debesų kuorus, iš nuotolio vos regimus, ir blizgančius Veliuonos vandenis – per juos jau perbrido vandens nešėjos su vaikais ir tylios vaidilutės, ir kunigaikščiai, ir jų arklininkai, ir kryžiuočiai, ir paraku aprūkęs riteris, kuris ant skardžio, ant užpustyto skardžio čia pašovė Gediminą, apaugo piliarožėm krantas ten, kur tykiai tykiai dar uždainuoja ūkaną velėdamos skalbėjos... 3. Kauno pilis Vaiduokliškų mūšių pilie, vaikystės regėjimų degančios menės, vaivorykštės vartai, išleiskite sužeistą Vaidotą, velkamą priešų, vaiski gyvastinga vilnie, nuplauk jo sukruvintą užmirštą veidą, vandeniai dievai, vytinę plukdykit slapčia kunigaikščio sūnui, vaidilos, jį laiminkit dūmuos, pergraužki, vilke, virvę, jo riešus suveržusią, vardan vilties valandos, tėvynės vardan gal iškęs jis vergovę, vainikas iš gaisro žarijų jam, vėliavų plėnys, belaisvio vainikas, vaitoja griuvėsiuos laisva jo dvasia pro kryžiuočių svetimą šneką, valdovas į nežinią velkamas priešų – nors jo niekados neišvysim, vargu ar įveiks jį apgulus Europa, nesudega lauko akmenys, vanduo iš anapus atspindi tvirtovę, į širdį srūva ta santaka... 4. Medžioklė prie Birštono Geriau tegu skalikai snaus ir seno laužo tamsūs dūmai paslėps Jogailos niūrų profilį ir Vytauto akis, geriau tegu medžiotojai sumigs ant skardžio palapinėj, geriau tegu užstaugs tankmėj vilkai ir prijaukintas sakalas suplaks sparnais, ir viesulas nusiaubs karališkąją girią, ir gūdžiai užriaumos užvytas tauras, griūdamas bruknyne, geriau tegu tarnai pernakt statinėse žvėrieną sūdys, geriau tegu karius prieš mūšį pamaitins – artėja Žalgiris, geriau... Nes Vytautas ir čia sapne regės, kaip tėvas dūsta, kaip sergi aprasoję mūrų akmenys tvirtovės tylą, kaip dengia kruvina Krėvos naktis nusmaugtą kunigaikštį... 5. Punia Kas liko pilies pelenuos? Pagonių laukinis kraupus išdidumas – lyg molyje stumbrų kaulai, lyg surūdiję karių pentinai; apstulbęs Ditrichas fon Altenburgas, kryžiuočių nuožmus magistras, sukniumba sniege prieš Pilėnų kraujuojančią liepsną – atspindi ją Nemunas; maištingas istorijos griausmas, ledonešio vandenys neužgesina Punios nemirtingo aukuro, šviečiančio gūdžią vasario naktį, kai priešo žiedas užgniaužė, kai beviltiškumas išaukštino šimtmečiams, kai dūmais degino laisvė, išstybus į dangų eglių nuodėguliais, juodų kadagių smilkalais pagerbusi prieš palikuonis piliakalnį – jį mini ne Vygandas Marburgietis, ne skurdūs Torunės metraščiai, vasario nakties sniege tebešviečia Punios nemirtingas aukuras... 6. Sieliai Skalbėja su skepeta – sese iš sutemų: stingdančiai spindinčiai srovei, sidabriškai srovei nuplukdžius senovinį skurdų žemaitišką žlugtą, suprask, jog negrįžta saulėlydžio sieliai – sugrįžta į širdį tik sielvartas, sakmės spindesys virš sodybų, smėlynai su skambančiom sausupės sraigėm, skiltuvo ugnis, skubomis apšvietus jo lūpas, stiprybė jo sprando, sakuoti delnai, svaiginę ant samanų, sakalas, sklandęs virš skynimų, salynai su stumbrais ir stirnom sugrįžta, suošia prie senvagės skroblai, stebukle – suvargęs saulėkaitoj veide, sapnai samanotoj smuklėj, skalbėja su skepeta – sese iš sutemų, skundžiasi vienišas smuikas, snieginė sušalusio slėnio tyla, sūkuringos speiguotos sietuvos, skaidrumas nakties viršum upės, skriauda, skala, sužibus ant skardžio... 7. Napoleono kalnas Dar Vaterlo varpai po vandeniu, dar ištremties sala pro rūką neįžvelgiama, dar žydintis birželio rytas, dar galima paimti žiūronus ir išdidžiai stebėti, kaip keliasi per Nemuną kariuomenė – arkliai ir raiteliai, kaip dunda žalias krantas nuo šlaitu ridenamų patrankų, kaip girgžda keltas, kaip vanduo pliuškenasi į valčių šonus, dar nesustingęs į kraujuotą ledą, į gruoblėtas aketes, dar šviečia saulėje kreidiniai skardžiai priemiesty virš santakos, virš neprancūziško, virš melsvo miesto – virš dulkėto Kauno, dar nepamojo imperatoriaus ranka kurtiems pabūklams, dar įsibridęs upėj prausiasi vienplaukis mažas būgnininkas... 8. Adomo Mickevičiaus žvakė Miglota krantinė ir medžiai pro ūkaną Dar ne muziejiniai, Nemuno vilnys melodija Kauno grubių murzinų grindinių į Adomo Mickevičiaus strofą, meldimo ir maišto giesmę srovena, dar nemirtingumas nepalietė plunksnos mediniam namely prie mirgančios žvakės, mediniam senovinio Kauno namely, mėnuliui apšviečiant moterį – miegančią mūzą, dar įkvepia meilės miražas – Marilės maldaknygė vėjy, Marilės gležnumas, Marilės melsvi mezginiai, Marilės alsavimas, dar mokiniai, dar klegėjimas mugių, dar musės ant lango, muštynės, minios maišatis, ant grindinio mėšlas arklių, nudardėjus karietoms, miglota krantinė ir medžiai pro ūkaną, kalamas marmuras, mažas tas miestas, mylėti jo akmenis reikia sukandus dantis, dar tremtis neatstojo tėvynės, miškai tebeošia dar slėny, dar gyvos ir gaivios mėlynos Nemuno vilnys... 9. Garlaiviai Šįryt iš lėto tarytum vos beįžiūrimoj jau užmirštoj graviūroj Reinoldo Tyzenhauzo garlaiviai plaukia į senąją Kauno prieplauką – tolstantys dūmai dar neišnyko, nurudintuos vėjuos upeivių pypkės dar teberūksta ir duslūs balsai susišaukia su saulėj tirpstančiais sieliais; šįryt ant denio – apvalūs šilkiniai šešėliai nuo skėčių ir skrybėlaičių, tuščia kajutėse, nes debesų įstabus baltumas virš dūminės upės; grįžtant iš Tilžės uosto, šįryt iš lėto, iš lėto garlaiviai lenkia lentpjūves, vilnų senas karšyklas ir sugriautas pilis, ir paupio karčemas, spindesio pilnus tinklus ir laukinių ančių pulkus, ir senus maumedynus, juodalksnių tankmę ir blizgančias saulėtas seklumas, šįryt iš lėto, iš lėto, kol inkarai surūdija šaltam vandeny ūkanotoje Kauno prieplaukoj... 10. Druskininkai Dangus pro darganą, vanduo nuo Gardino atplaukia drumzlinas ir šaltas, dar druskų gėlės neprasiskleidė sūriuos šaltiniuos, tuščias dar kurortas, dulksna ir vėjas plaka paupy jo tamsią peleriną, taršo plaukus, dervuotą valtį blaško bangos Nemune – jo širdimi ta upė teka, džiaugsmingai suskamba miškų vanduo iš tolimos versmės, iš pelkių tvaiko, dugne paslėpdamas varpus ir oro bokštus, ir nugrimzdusias galaktikas, delnuos palikdamas morenų atskalas, širdy – vandens malūnų ūžesį, drėgmės ir dugno kvapą, negrąžinamą sutirpusio ledyno spindesį; dar druskų gėlės neprasiskleidė, sūrių šaltinių dvasios miega, Druskininkuos dangus pro darganą, vanduo nuo Gardino atplaukia drumzlinas ir šaltas, dulsvi krantai migloj – gydyklos, paštas, teka Nemunu Čiurlionio žvaigždės... 11. Kaimas Žvaigždynai apšviečia žvejų kaimelį ant kranto – džiovinami žiobriai, žilvičiai pakvimpa derva ir drėgme, o tinklai prie tvorų jau išdžiūvo, žiema dar toli – ant įšilusio smėlio užmigo žuvėdros ir kirai, žuvų žvynai tamsoje – perlamutriniai, irklus apraizgė purienos, žaroj pasiklydus, mažytė žvejė į upės veidrodį žiūri – žemčiūgai ar dugno žvirgždas, ar žvaigždės dugne jos vaikiškam žiedui, žuvėdros jai suka ratus virš galvos, žuvėdros jai numeta plunksną, žaliųjų vandenžolių vieškelis šaukia, vandens senovinis vieškelis, žiaurus ir žydras lyg laiko tekėjimas su potvyniais ir atoslūgiais, žemčiūgai tos upės dugne, žemčiūgai delne, – sublizgusią senvagę žvaigždynai apšviečia, žilvičių lizde – žvejų kaimelis ant kranto... 12. „Lituanica“. Liepos 19 Laikas iš lėto sustoja – laukia laikrodžiai, laikraščiai, liaudis, laukia liepos aerodromas Kaune prie tylinčios upės, – liūdinčios vėliavos vėjy, likimas, laukinė ledinė širdgėla, linijų kryžius žemėlapy, liūčių nuplautos lėktuvų skeveldros, laurų vainikas viršum katastrofos, laurų vainikas lakūnams, laukia saulėtas margas liepos aerodromas Kaune, – lydi jų gedulo skrydį danguj laki nevilties eskadrilė, laidotuvės – lėktuvų liūdesio ratai, lakūnai virš Nemuno, liūdesio ratai – laurų vainikas, pražydęs iš skrydžio Lietuvai, Laimė nutūpti gimtam lizde, legendoje nenusileidžiant, – laiptinėj kūkčioja vaikas, laukia laikrodžiai, laikraščiai, laikas... 13. Kulautuva Kur paupio miestai iš smėlio, seniai nupustyti vėjų, kur sraigių drėgni karoliai – graudus perlamutro lobis, kur dugno žvaigždėtas akmuo ir titnago tamsios atskalos, kur paplūdimiai, kur šalpusnių migloti sidabriški lapai, vasarvietės valtys, vandens pliuškesys už hamako pušyne, kur laukas baltų dobilų, išmokęs nupinti karūną, kur tūpias ant mano peties žuvėdriukas nuo kranto smėlynų, kur pirmąsyk vėją šaukiu švilpyne iš akacijos ankščių, išvydus iš Kauno atplaukiančias baržas ir ūkiančius garlaivius kur spindinčius vandenis staigiai užtemdo sprogimų dūmai, kur sunkūs bombonešiai kybo virš mano miesto iš smėlio... 14. Paplūdimys Plaukiančią saulėj baidarę lydėk akimis – virš vandens dvi baltos plaštakės plazda lyg putų vainiklapiai, tavo plaukai dar šlapi, tu tinki prie peizažo, priemiesčio paplūdimys ištuštėjo, užmirštą didelį vaikišką sviedinį purpuru plauna saulėlydžio vilnys, temstant garsesnis vandens pliuškenimas, plūduras nyra ties upės viduriu, prie horizonto artėja baidarė, pušys įrėmina krantą, priemiesčio pievoje leidžiasi du parašiutai, pūkas ar dvi plaštakės, su upės blizgėjimu saulėj sulydę skrydį; pėdos išmindė paupio žolę, rankoj sušilo margi akmenukai, purpuru virsta vėjuota šviesa virš užmigusių baržų, šviesa iš vaikystės, purslai ir strazdanos, saulėje blizgantys dantys, taškomos bangos ir juokas prietemoj gęsta, baltą vaikystės baidarę lydėk akimis, nes jau temsta... 15. Eskadrilė Sugrįžta lakūnai į užmirštą tykų slėnį kažkur už Seredžiaus, sugrįžta ir apsikabina, juokauja tamsoj ir prancūziškai šneka, skubom užsirūko, bet gal tik vaidenasi tos papirosų ugnelės, bet gal tik vaidenas, nes šiąnakt taip mirga padangėj krentančios žvaigždės, taip mirga rugpjūčio žvaigždės, ne staigiai ore užsidegę lėktuvai, sugrįžta ir moterys iš fotografijų – tos, niekada čia nebuvusios, sugrįžta iš didmiesčių ir pasilieka budėti per lietų ir miglą, per lietų ir miglą prie kritusio mylimo, svetimą žemę apglėbusio; su kranto žilvičiais tamsoj susilieja suvirpę liauni jų šešėliai, per naktį debesys slenka per naktį skrenda „Normandija–Nemunas“, sugrįžta lakūnai į užmirštą tykų slėnį kažkur už Seredžiaus... VITRAŽAS VILNIAUS UNIVERSITETUI 1. Spaustuvė Įžiebkime žvakę ir dulkes nupūskime – Wilniuie metuose wiešpaties 1595 spaustuvininkai jėzuitai dar triūsia, archajiškais rašmenimis sudėsto lietuvišką žodį pasaulis – jo nebeuždengs nei juodas morų aksomas, nei maro drobulė, gaisrai nesudegins tos spaudžiamos knygos, pro šimtmečių kruviną triukšmą išgirstam, kaip daužos tamsoj Mikalojaus Daukšos širdis iš nežmoniško džiaugsmo, kaip aklas elgeta ima skambint varpais, o Vilniaus varpų toks viltingas gaudimas, pašėlęs gaudimas, kad sudreba ginklai ant sienų, šventųjų paveikslai ir kryžiai, ir kaustytos skrynios, ir krosnių žalieji kokliai, prabyla ugnies ir medžio dvasia židiny, Medeinė, Žemyna, Perkūnas, aikštėj palei miesto šulinį lietuviškai šnekasi moterys, tolsta jų skambantis juokas, bet amžiams išlieka puslapiuos švelnūs jų žodžiai... 2. Observatorija Dangaus gaubly – tas senas pastatas su Zodiako žvėrimis, negęsta jo languose sumirgusi šviesa; ūkų ugny – Uranijos namai, iš jų atsiveria žvaigždinis laikas, užmirštas dulkėtas teleskopas pro šimtmečių miglas priartina mėnulio užtemimą Vilniaus gatvėj – ten sniegas neblizga, ten praslenka su kopėčiomis ant pečių žibintininkai, ten taip tamsu po švedų antplūdžio, po broliškų skerdynių, bado, maro; bet užteka žvaigždynas virš bažnyčių rūsiuose užmūrytų lavonų – jį seka šviesios toliaregės akys, jo nebeužtemdys gaisro dūmai, jis degs, kai persenęs Martynas Počobutas vienas merdės vienuolyne, sučiupti vildamasis perregimą skrendančio Uranijos drabužį... 3. Botanikos sodas Vilniaus šiltnamių gėlės, egzotiškos, gležnos, sudžiūvusios gėlės, vėl prasiskleiskit Vilnelės migloj – aš jaučiu jūsų užmirštą kvapą, Žano Emanuelio Žilibero gėlės, plukdytos iš Gardino Nemunu, šimtmečius perskrido jūsų žiedadulkės, tykiai lyg šerkšno keras žydit senamiesčio languose, išsaugotos mirusio sodininko, šalną iškentę kaštonų šakos, Vilnelės užsnigtos kalvos, sėklos iš svetimų katalogų, sudygusios Vilniaus dirvoj, senos vaistažolės, tirpstant pusnynams, pro atminties mikroskopą... Ieško lietuviško vardo šarmos augalams dar studentas Pabrėža, žvakę užpūsdamas, žvelgia į mus pro apšalusį Vilniaus langą... 4. Dailininkai O sargas rakina ir tą auditoriją, ir nuo molbertų dulkes nuvalo, gipsinės skulptūros nušvinta saulėje, žvelgia romėnų ir graikų galvos Pranciškaus Smuglevičiaus studijoj – tuoj susirinks mokiniai ir smalsūs miestiečiai, tegu jie susėda į savo vietas, tegu piešiniuos, jau nuo laiko pageltusiuos, įamžina Vilniaus gatves, kol jų dar neperėjo Napoleono kareiviai, kol dunkso viduramžių sienos ir vartų griuvėsiai, kol joja Antakalniu raiteliai... Aš noriu regėti draperijų spalvą, išgirsti studentų kalbas ir juoką, stebėti, kaip juodbruvas Jonas Rustemas iš gatvės atsiveda jauną pozuotoją, kaip šviečia pavasaris dulkių stulpe, kaip vėl akvarelėj prasiveria vartai, kaip seno aksomo skiautė nuo drobės nušluosto raudoną saulės aliejų... 5. Filomatai Mes iš viso pasaulio sugrįžtame čia – į jaunystės universitetą, iš kalėjimų ir iš tremties, iš kapų ir miglotų nostalgija didmiesčių, čia grandinėm sukaustytas skliautų tamsoj Tomas Zanas išmokė draugystės, prisiėmęs mūsų kaltes, atsisveikinant kaktą palietęs mums lūpom, lyg skulptūros senamiesčio nišose čia mūsų seserys ir sužadėtinės, čia surišo ryški septynspalvė vaivorykštė mus gegužinėj už miesto, čia Adomas Mickevičius liko, nutolus per grindinius pašto karietoms, čia aistringas ir jaunas jo balsas dar meldžias vienintelei – Lietuvai... Spindulingas tas metas – draugystės šventi spinduliai vainikuoja mums kaktą, spinduliai lyg erškėčių dygliai tamsoje – mes sugrįžtam iš tolo, sugrįžtam iš mirties ir iš nemirtingumo į čia – į jaunystės universitetą... Žiemos paukščiai Raskite mano langą, sužvarbę žiemos balandžiai, žvirbliai, sniegenos, zylės iš apšerkšnijusių parkų, žinią atneškit man, paukščių balsais vienatvėje kalbančiai – šįryt, užmiršus žodžius, jums duonos trupinius parenku. Raskite mano langą – stiklai nuo šarmos dar užakę, dvelkia pavasario vėju į širdį skaudus netikrumas, dega palangėje gal spindulys, gal ledinė žvakė, svyra į šviesą žiedynais baltų pelargonijų krūmas. Staccato gal kris tie lašai nuo stogų gal jau jie nestings gal tegu gros tau lyg liutnia be stygų vien tik ta šviesa nuo stogų Vilkdalgi, kvepiantis vasaros vakarą Vilkdalgi, kvepiantis vasaros vakarą violetinėj prieblandoj prie tuščios mokyklos, velniško ilgesio vieniša gėle, violončelės tirpstančio virpesio veltui dar gaudomas aidas, nutolus vilkstinė nesugrąžinamų mėnesių, vilgančios žvilgsnį mėlynos miglos, vilkdalgi, žiedlapio šiltas aksome... Kregždė Įskrisk pro mano langą, upine kregžde, iš ūko virš Neries smėlėtų skardžių, grįžk plazdėsiu, grįžk širdį kiaurai gręžiančia nerimastim, kad, akmenis praardžius, pramušus sieną – sutemą, vėl grakščią baidarę vasaros tėkmėj išvysčiau, nutūpk man ant peties dar sykį, kregžde, laukiniais mėlynais sparnais sušvysčiojus... Koncertas Vivaldis ir vėjas, ir vėjas, ir vėjas, tik vakaro vėjas, tolydžio rausvėjąs, tik temstančiam parke, prieš iškrentant rasai, užgrojęs orkestras pajūrio terasoj, tik debesys, nykiai į šviesą plevenantys, tik penkios laukinės plasnojančios antys, tik skraidantys kirai ir kregždės, lyg žymę paliekantys lakų šešėlį rožyne, paliekantys čiulbesį tilstančiam largo, tik ūžiančios bangos, tik žvakės už lango, tik, žiedlapiams byrant, lig skausmo apėmęs rugpjūčio jau vystančų rožių kvepėjimas... Žaislai Aitvare, šiaudini paukšti, vandens ir vėjo malūnėli, laiveli iš skiedros, karusele ant ledo, o, žaislai migloj: mėnulio vilkelis, rogutės į stiklo kalną, sūpynės į dangų, baltų lelijų vainikas, molio dūdelė, sudraskyta pakulinė prosenelės lėlė... Delčia 1 Dar padelsk, rugpjūčio naktie – laume su lėliu ant peties, degant delčiai, skleisk čia sparnus – jų laukinis mostas darnus; šviesiaake, skaidriai skaudi, virš tamsių viržynų skrendi, o ties pat pakriauše gilia guli kūdikis po egle – vogčiomis pasupus, apskleisk jį voratinklių vystyklais: sumainei anuomet vaikus – mano vaiko žvilgsnis vaiskus, tik ne tie žvaigždynai, ne tie, tik negrįši niekad, naktie... 2 Nežvelk ketvirtadieniais, kaip aš nuliūdus skalbiu – užmirštum geriau mano žvilgsnį ir nekalbumą: vis tiek aš ne tavo, nors mano kūnas apsunksta, nors ratą aprėži aplink peiliu arba plunksna, nors nykiai siaurėja para, dar sklindančius ratilus regiu šviesiame ežere, dar verpiu voratinklius, dar senos laužavietės užželia pelkių našlaitėm, dar šypsnį lyg šydas man paslepia mašalai... 3 Tos liepos, ant kurių slapčiom dar supas laumės, tos senos miesto liepos mėlynoj migloj, kol ašaros nakties lietaus lengvai nuplaunamos, kol sniegdraba dar tų krantinių nenuklojo, tas tiltas vaivorinis tiltas per Vilnelę, po juo dar gręžiant plaukus temstant – skaidriai krinta lašai į vandenį, tyku net kregždė nelekia, – širdis tik priima mėnulio šviesų intaką... 4 Stogai įkaitinti (o ežeras Laumėnuos!), iš kaminų, kiemų, kloakų teka mėnuo – trys skepetuotos kaimo moterys skvere, trys mėlynakės senos laumės vakare dar tykiai šnekas, kol žemai pakibęs mėnuo pakvimpa liepžiedžiais (o vandenys Laumėnų!)... PAUKŠČIAI 1. Pelėda Nušovė tėvelis pelėdą. Nušovė tėvelis, nušovė motinėlė, nušovė visi vaikai pelėdą. Kol dar nebuvo žemynų, milžiniškom akim apžvelgei plotą nežymų ten, kur turėjom užgimt. Tu – priešistorine motina, tu – išmintie namų, tavo sparnai dar šarmoti, juos dar sapnuos menu. Kuo man tave prišaukti – nemiga, netektim, prūsų šventoji paukšte, ūkaujanti naktim? 2. Aitvaras Vidury lauko grūšelė žydi. Alelium kalėda, grūšelė žydi. Tona grūšelėn žvakelė dega. Alelium kalėda, žvakelė dega. Juodas paukšti po laukinės kriaušės žydinčiu medžiu, degant vaško žvakėms ten, paežerėj, nakčia prie pelkės, glostau tavo plunksnas, vėjų sušiauštas, padėk, meldžiu, juodas paukšti po laukinės kriaušės pūvančiu medžiu... Juodas paukšti kryžkelėj, tebuvo pelkė iš pradžių – jos žaltvykslę dar vejuos tamsoj; dumblynų senas dieve, nebijau tavęs – ugninio viesulo, nuo jo pradžius mano šlapias kūnas, kibirkštim tebuvęs iš pradžių... 3. Gulbė Žiūriu žiūriu – ir išvydau savo dukrelę besėdinčią, savo sūnelį besupančią, šilkų skarelę beryšinčią, aukso knygelę beskaitančią! Kam sudeginot mano sparnus? Aš vis tiek rasiu numestą plunksną lango nišoj ar vinkšnos paunksnėj – oras mėlynas ir sraunus... Nepririš jau prie žemės manęs joks medžiotojas, joks karaliūnas, įsitrauks tik dangus kaip liūnas, pulkas lėkdamas plunksną numes... Ir tik vienas mažas sūnus duos man žmogišką plakančią širdį – prie jo lopšio suklupus, aš irgi jį apgobsiu sparnais, kol užsnūs... 4. Gegutė O ir atlėkė trys raibos gegės Vidur tamsios nakties... Iškukuok man, lemtie, balsu visa tai, ką dar lošiu gyvenimu, išklausysiu tave, nors baisu, lietui kliokiant lyg kraujui iš venų... Kam kukuoji namie lyg kapuos? Aš dar atmenu, atmenu mirusius, prieš šventus jų paveikslus klaupiuos, dar nė vieno iš jų neužmiršus... Vos pražydus tamsoj obelims, net laukinė širdis nurimsta. Kai jau nieko man nebeliks, pakartosiu nors tavo riksmą... 5. Juodvarniai Jie nunešė seserį į didelę girią, pasodino į eglės viršūnę, atsisveikino ir paliko... Dvylika mano brolių, kurių niekuomet nesurasiu, dvylika mano brolių, kurių niekuomet neregėsiu – vien tik pačiam jauniausiam dar siuvinėju marškinius... Dvylika mano mėnesių, kurių vien šviesa pro langą, dvylika lauko žvaigždynų, kurių niekuomet nepasieksiu, patį rūgščiausią obuolį naktį slapčia nuraškius... KĘSTUTAIČIAI. RESTAURACIJA 1. Patrikas Žydi slyvmedžiai Gardine, jaunas Kęstučio sūnau, dingęs ūkuos Gedimino anūke, gintaro dūmais kvepia medinė pilis ant Nemuno skardžio, šlama lazdynai, naktį niūniuojant žvejams, niekam nežinomas kunigaikšti, tykiai nujojęs į nebūtį, kupinas nuoskaudos, skriaustas likimo pasiuntiny nuo pagonių, bergždžios derybos Čekijos auksu tviskančioj menėj, nekrikšto tėvo klasta, – Patrike, paaugliui broliui perleidęs saulės karūną, tau tepaliko kaulinės mažos šachmatų figūros Trakų pily, šaltas šarvų žvilgesys, arbaleto strėlės. 2. Vaidotas Gynęs liepsnojančią Kauno tvirtovę, klupęs po jos griuvėsiais, prislėgtas kryžium karžygiškas belaisvi, irgi nuėjęs į ūkaną, įgula žlugo, bokštai įgriuvo, pelenus vėjas išpustė, raudas ir giesmes audros išsklaidė, kur man tave surasti, kaip man tave nupiešti – be padūmavusio šalmo, be lokenų, be sidabrinių pentinų; gal tik Neries ar Nemuno dugnas tavo atvaizdą saugo, gal tik akmens sviedinys muziejuj atmena mūšio didybę, grįžk ir išlik nors griuvėsiuos ir dūmuos, – debesys tvenkias, gūdžiai dvi upės srovena. 3. Butautas Diemedis, naktį kvepėjęs po langu, mažas sūnus, tavęs verkęs per sapną, Grįžulo Ratų žvaigždynas, ranką su žiedu ir špagą nuauksinęs, – kaip tai užmiršti, hercoge Henrike, stovintis Prahoj ant tilto, sklaidantis prieblandoj knygą, – nuo išdidumo lig išdavystės tik žingsnis, žingsnis nuo Lietuvos melsvo ir žalsvo erdvėjimo lig svetimšalio miesto triukšmingos aikštės; nyks neapykantos šaknys, Butaute, melsis vienuoliai už tavo sielą Prahoje, švento Tomo bažnyčioje, tėvas lyg stabas tylės, krūpčios broliai ir seserys, vysis per sapną sūnus Grįžulo žvaigždę. 4. Vytautas Verk, Julijona, – Trakuos jis miršta, nukritęs nuo žirgo, ašarok, senas Jogaila, ūkanom niaukis, lietuviška žeme, sprinkit rauda, karaimai, totoriai, unkšk, juokdary, susirietęs į kuprą, staukit, skalikai, – išmuša gedulo varpas, klaupiasi Krokuvoj pasiuntiniai, spindi vogta karūna, Vytauto akys žiūri iš Trakų nublukusios freskos, – ten spinduliavimo centras, prarastas kapas po katedra, kūnas po karo vėliavom, Žalgirio kraujas, sakalo klyksmas, žalvario, molio ir sniego karalių titnago kirviai, laužo liepsna, mums užgrūdinus širdis amžiams. 5. Miklausė Ežero raibuliuos ištirpo tavo laukinis vardas, Trakų pirmagime kunigaikštyte, – balkšvas lelijų vainikas, žalios vandenžolės, bokšto lange su smailėjančia arka stovi, atgręžus mums nugarą, rusvos įskilusios plytos įrėmina blunkantį tavo paveikslą, mažos dar tavo seserys ten, angos gilumoj, liejas į melsvą miglą, žalzganą šaltą spindesį, – o ežerynai, nykstantys tėviškės vandenys, gluosnio šventume, slankos šventume, dieve, esąs vandeny, cerkvės tamsoj prieš ikonų nykumą virpčiojant vaško žvakelėms, Tverės kunigaikštiene Marija. 6. Tautvilas Ąžuole, virsk vėl Tautvilu, griūk vėl prie Vilniaus pilies nebesugriaunamų sienų, savo krauju apšlakstyk žemę su protėvių kaulais, tamsžalėm savo šakom apglėbk našlę ir mažą jo dukterį, ąžuole, duok gaivalingos gyvybės įkaitui, iš vienuolyno sodų, iš akmeninės kryžiuočių tvirtovės reginčiam tėviškės tekančią saulę, amžinu šlamesiu naktį maldyk kerštą ir klastą, kai žaliaakis lyg lūšis, Konrado vardą priėmęs, jis kirvį slapčia bučiuoja, ąžuole, duok jam šakų vainikui, lapų blizgėjimo mirusiam duok, – kai Karigailos galva, pasmeigta ant ieties, kils, teatgis jis, nuožmūs stovės jie brolis prie brolio. 7. Danutė Motina be sūnų ir dukrų, saulėta obelie be vaisių, žydinti Mazovijos žemėj, mažą tave kryžiuotis krikštatėvis apgaubė juoda komtūro skraiste tartum prakeikdamas – įpėdinių nelauk tu, bevaike motina, glostanti tavo ranka Vytautui šluostys ašaras, Krėvai krauju pasruvus, – prieglobstis bėgliui, darkart motiniškas tavo glėbys gelbės brolvaikį Mykolą, Trakuos nužudžius Žygimantą; kvepia medum ir vasaros vaisiais tavo įšildyta menė, prarastą pilį, vaikystės pokylio šurmulį, motinos balsą menantis tavo paguodos žodis. 8. Žygimantas Tau po Vilniaus katedra, tavo graudiems palaikams uždegu žvakę, dedu neužmirštuolių puokštę, – sunkiasi kraujas iš sukapoto kūno, vežamo rogėse, kraują nuplauna gimtojo ežero vilnys, mažas Žygimante, jie nukeliavo į rūką – Patrikas, Vaidotas, Butautas, Trakų koplyčios vaiduokliai, jų niekados neregėsi, krebžda meška į duris kruviną kovo sekmadienį, žydint verboms, šieno vežimams dardant į pilį, veržias žudikai – būk jų bausme tu, paskutinis Kęstučio sūnau, Vytauto broli, miegantis prarasto kapo paunksnėj. 9. Ringailė O Kęstučio jaunėle ežero sraigių karoliais, laisve padvelkus belaisve, jojanti nuo Malburgo, jauno Mazovijaus vyskupo Henriko lydima, – girių glūdumoje galvas suglaudžia jūsų žirgai; o, kaip žydi šermukšnis saulėtam skynime, vilnija šviesūs tavo plaukai kalavijų ir kryžių šešėly, dar tebelaukia žudikai, gūdžios vestuvės: jam – ragas nuodų, tau – kelias ir kruvinas posūnio kirtis, kapas Moldavijos tyruos, bet gintaru spindi gyvybė kruvinose viduramžių kronikose, o, ši svaigi akimirką – jojat namo iš kryžiuočių, žirgas prie žirgo. Žąsys Girdi? Viršum Kotrynos bokštų naktį sukliko žąsys ūkui, liūčiai, vėjui. ...Pravėriau langą ir tamsoj stovėjau, lyg žemės amžinos traukos netenkanti. Žiemot mane paliekančios, laimingai! Laukinės širdgėlos klyksmu paguoskit, suleskite šermukšnių juodas uogas, pabirusias senamiesty per miglą. Ko visa pralekia ir dingsta vėjuos? Ko žiburiai jus blaško? Kaip kasmet – meldžiau, kad šviesią plunksną man numestumėt, pravėriau langą ir tamsoje stovėjau... Vaizdas pro langą O vaizdas pro langą sidabriškas lyg gobelenas, išaustas iš prieblandos, ūkas apgobia jį, leinas ir kreivas šešėlis – pažinsi žiemojančią obelį: čia, Dominikonų šikšnosparniams miegant, apgobiant melsvėjančiai ūkanai plaukus, iš laiko išmelsk vienatvę – ir langą apraizgantys ledo erškėčiai kasnakt vis tankės, kol išvysi: iš pilkšvo, iš melsvo, iš žydro išaudė tau apsnigtą kiemą, kur šviečia pro medžių kamienus pirma vakarinė žvaigždė. Žiemos lietus Hiacintais kvepia man sniegas, hiacintais – žiemos lietus, neatims man tavęs jau niekas, vėl jaučiu tuos žvilgsnius šiltus, vėl jaučiu tavo lūpas ant pirštų, jų švelnumo jau nieks neatims – tarsi neganda mudu supirštų, tarsi tapčiau tavo lemtim. Tarsi žvakė neužgesintas nebylus dialogas nakčia – kvepia nemiga hiacintais, hiacintais kvepia kančia. Baltoji naktis Būsiu tave išsibūrus, Nes šitaip nebūna. Būsiu lyg žvaigždę Tave į širdį priėmus. Žydi baltoji naktis, Trim baltais bijūnais. Žiūri baltoji naktis Iš juodmedžio rėmų. Žvelgia baltoji naktis Iš sublizgusios upės. Sunkias baltoji naktis Pro alksnių kamienus. Būsiu ištirpus tavy, Į tave įsisupus, Būsiu prie tavo krūtinės, Lyg būčiau namie. Saulėgrąža Saule, šokanti kalne Laužų liepsnom aukštyn, Renkanti kukalių puokštę Žemės pakrašty. Saule, tarp paparčių Plyksinti ugnim kuplia, Plaukianti vainikų ratilais Nakties upe. Saule, besirengianti Rausvai, žydrai, žaliai, Gulanti aukštielninka Rasos šventoj žolėj. Saule, auganti Su aukso obuoliu delne, Nokstanti tamsoj Akių šviesa kasdienine. Sidabriniai debesys Tik sidabriniai debesys, tik sidabriniai skaidrūs debesys, aukščiausi iš visų, virš žemės sklandančių, padovanoję vidurvasario tylą – sielvarto ir džiugesio dienojimą, liepsnos eilėraštį, rimavimą krauju, tik skaidrūs debesys, spindėję virš galvos, kai tu tokia viena tamsoj atrodei, kai audei šviesą vėjinio malūno sparnui, burių drobei, tik sidabriniai debesys virš atloštos galvos, tik debesys......................... Elnias devyniaragis Iš tūkstantmečių gūdumo elnias devyniaragis Kalėdų dainoj ir sūduvių kunigaikščio kape – jis grįžta, sutirpus ledynams, pirmykščio dangaus neberadęs, pritrenkęs kanopų bilsmu ir ragų galybe kraupia. Iš tūkstantmečių gūdumo atbėga, šviečiant akmens amžiaus mėnuliui – apkaustytas žalvariu ir sidabru geriamas ragas ant mirusiojo krūtinės – sakmes skleidžia taurės apkalai, ir vidurnaktį vėl skaidru. Iš tūkstantmečių gūdumo elni mėnuli, ne šiam pavasariui švietęs – lyg būtų baltų dangus atsidaręs, didžiulių ragų spinduliai mus apgobia, ir spindi iš žemės mėlyno stiklo akis, šuoliuojančių elnių sidabras. Kernavė 1 Svaigi rudens šviesa nuo Kernavės piliakalnių, lyg radus elnio ragą – ją lėtai geri, lyg begalybėje širdis iš rūko plaka, už skardžių veriasi erdvė – rūke ėriukai, avių banda, atklydus vakare, kur dunkso palaidotas piliakalnių papėdėj miestas – iš oro bokštai jo, stogai iš lapų aukso. iš gaisro atšvaitų šlaituos, o tu semies gyvybės amžino vandens iš nugramzdintų į laiką šulinių, nežinomais vaiduokliais tau mirga slėnis, tavo balsas vis skardyn nuo Kernavės piliakalnių, bet aidas uokse. 2 Regėsi: Traidenio auksinė prasmegusi sostinė tau tviska rudens spinduliavime – ūkanų slėny, senovinės raguvos, griovos vėl pilnos šviesos, vėl leisies nuo skardžio žemyn, lyg sapnuodama sėlinsi link mirusio miesto, kurio nebeliko – tik plynaukštė, tik medžiai ugny, tik vytinė dar treša rėvoj, piliakalnių erdvės tau veriasi vėl sopuly, ir šviečia po žemėm karių paauksuoti šarvai. Regėsi: Neris su brastom ir dangaus begalybė, virš pelkių liepsna – teks tarpekliais, jų vingiais atjoti, lyg skelbtų valdovą – deglai vis dar blaškos pily, lyg vėl kunigaikštis sušauktų čia prūsus ir jotvingius. 3 Broliai ten, broliai – Svelkenis, Sirputis, trys iš jų mūšy jau žuvo, šiurpu šaukti vardais nuo piliakalnių – miega vyrai Traidenio – jiems gera namie, grįžę iš Saremos, Daugpilio, Aizkrauklės ilsis kariai, bet jų miegas beaistris – tik ąžuolai, įšakniję ir stiprūs, gobia čia žiemgalius, jotvingius, prūsus, skundžias tik vėjas, pakriaušėmis ošiantis, mirga tik laiškas pro rūką ant tošies. 4 Mergaitė be vežėjo skries sidabro vežime geltonų lapų, obuolių prikritusia žeme, per miegantį miestelį pravažiuos, pradings rūkuos, rusvus šlapius lyg lapai plaukus prietemoj šukuos, pro rūką pažiūrės Traidenio dukros akimis, kas atpažins ją sutemoj – šviesoj jos neatmins, tik šventos liepos oš, plazdens migloj vandens dvasia, pakrantės akmenis palies Neries vilnim vėsia – viršum miestelio šmėkštels krintančios žvaigždės žyme mergaitė iš piliakalnių sidabro vežime. 5 Piliakalnis plynas, tik stūgauja vėjai, ant šlaito užvirtusi kerpėta kerplėša, o tu ten užkopus į rūką stovėjai – atrodė, kad verksmas krūtinę tau perplėš. Matei, kad viršūnėj tik lapkričio juodalksnis ir jį apsivijęs liepsnotas ožekšnis, jo lapai šalnų palytėti, auksinis tas vaizdas vyzdy, tau ilgam jo užteks. Ožekšnis ugniniais nuodingaisiais vaisiais – lyg būtų aptėkštas visų nužudytų genties kunigaikščių krauju, lyg juosvaisiais šešėliais kuždėtų, tau likęs širdy. Vytis Lekia heraldinis raitelis, baltas šarvuotas raitelis, antkapių raitelis, antspaudų raitelis – Žalgirio vėjus pučiant į veidą jaučiu, per šimtmečius dar neatvėsusius, liepsną tėvynės laužų dar jaučiu, gedulingą ir aitrią; vėliavų audeklas – Žalgirio kraujas, lagerių kraujas vilnija vėjuose – pralekia švytintis Vytis virš Vilniaus, pasagos išskelia žiežirbas, žybteli saulėj sužvilgęs jo kalavijas, jo skydas su kryžium – už laisvę kariauja tas sidabrinis karys, tas prosenių viltį pagerbęs raitelis – senas Traidenio, Algirdo, Vytauto herbas. Trys gulbės Trys gulbės, skrendančios į kitą tūkstantmetį, trys gulbės virš pavasarinės deltos, virš Rusnės, virš salos, kai vėl nutrūkstantį, užkimusį jau balsą gniauži veltui, aukštai virš pamario baltų erškėtrožių, lyg potvyniui gegužės saulei plūstant, virš pievų, virš vandens sparnus išskėtusios plasnoja gulbės trys į kitą tūkstantmetį. Per pūgą Priešaušry per pilnatį, per pūgą, per Mėnulio užtemimą plaukė debesys, tamsiam mieste mačiau tik vieną šviesų stoglangį, dieną užpustytoj gatvėj sutikau gal klouną, gal mimą, gal vaikystės dvasią, jam iš tolo sušukau – – palauk, sustok. Sidabriniai debesys Vasaros pavakary sidabriniai debesys tuoj po saulėlydžio, vaiskūs plunksniniai debesys, blausiai žydri su sidabrišku atšvaitu, žvaigždės sužimba pro juos, – jie šiauriniam dangaus pakrašty prie zenito, nyksta šešėliai, sutemsta, virš mūsų tik ledo kristalų švytėjimas. Paaiškinimai 1 Veliuonos pilies vardas iki 1315 m. (Aut. past.)