| Tai knyga apie vidinį sulėtėjimą, o ne išorinį ir ji tiesiog sutverta skubančiam žmogui – sudaryta iš trumpučių esė, kurių dalis buvo publikuotos Facebook ir Twitter, kur autorius ir išgarsėjo. O vėliau, skaitytojų prašymu, sudėjo į knygą. Vien Heamino gimtinėje, Pietų Korėjoje, per pirmuosius tris metus knygos buvo parduota daugiau nei trys milijonai egzempliorių. Šiandien ji išversta į daugiau nei 40 kalbų.
Štai viena iš H. Sunimo minčių apie vidinės ramybės šaltinį, kurią persirašiau į savo užrašus ir stengiuosi sau pakartoti kaip mantrą kasdien:
„Kai protas žvelgia į išorę, jį blaško smarkūs pasaulio vėjai. O kai žvelgia vidun, atrandame savo centrą ir mėgaujamės ramybe.“
Na ir dar viena iš atleidimo kelionės skyrelio, kurią taip pat noriu įsiminti:
„Yda, kurią išsyk pastebite ką nors sutikę, tikriausiai kartu yra ir jūsų yda. Priežastis, dėl kurios išsyk pastebite kieno nors trūkumą, yra ta, kad ir jums tas trūkumas būdingas.“
Neapsigauk
Mėgstu retsykiais knygas rinktis „iš pajautimo“ – jei rezonuoja pavadinimas ir viršelis – imu. Taip atrandu naujų mylimų autorių ir temų. Taip pasielgiau ir šįkart – tik trumpam užmečiau akį į aprašymą ir viskas.
Todėl prieš įsijungdamas turėjau susidaręs vaizdą, kad gausiu patarimus ar pratimus kaip susigrąžinti dėmesingumą į gyvenimą ir tiek. Tačiau audioknyga pasirodė kur kas platesnė gerąja prasme – apie tikrąjį, kasdienį lėtumą kalbama per labai kasdienes temas: poilsį, užsidegimą, santykius, meilę, gyvenimą, ateitį ir dvasingumą.
Déjà vu
Iki šiol su jokia kita knyga nebuvau patyręs jausmo, lyg klausyčiausi savo 88-erių močiutės Liusės, kuri yra mano gyvenimo mokytoja ir išminties šaltinis. Kai tik turiu progą, jos istorijų, kurios visada turi vienokį ar kitokį moralą, klausausi valandų valandas.
Haeminas Sunimas turi savito panašumo su močiute – pateikia fragmentus iš kasdienybės. Apie emocijas, santykius, darbą, perdegimą ar savęs priėmimą kalba nuo dūšios. O ir pats tonas – ramus, lėtas, be sudėtingos filosofinės terminologijos, todėl nėra jokio barjero tarp jo ir manęs.
Klausydamas padariau vieną klaidą
Autorius „Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį“ rekomenduoja klausyti po truputį – po mažą skyrelį ir tada skirti laiko apmąstyti tai, ką išgirdai. Tačiau aš jo nepaklausiau (Heaminas nuramina, tokių yra ir daugiau) – suklausiau kaip romaną, per kelias dienas. Kitaip tiesiog negalėjau – „Na dar vieną mintį, dar vieną trumputį skyrelį ir viskas. O apie ką kitas? Pradedu ir išjungiu iki rytojaus“.
Jei ir tave taip sudomins, kad negalėsi atsilaikyti neperklausęs visos iš karto – nesivaržyk. Aš jau pradėjau klausyti antrą kartą, tik jau lėtai. Vos tik nubundu ryte, įsijungiu ir perklausau vieną trumpą mintį, kad primintų – pasaulio lėtumas priklauso ne nuo paties pasaulio, o nuo mūsų pačių. Pasidalinsiu, ką išgirdau šįryt:
„Labai moderni dilema: egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė televizijos kanalų, bet nerandame, ką įdomaus pažiūrėti. Pernelyg daug galimybių rinktis laimės neatneša“. |
