Koks darbas jums teikia džiaugsmą

Darbas? Džiaugsmą?! Kai aš mokiausi mokykloje, apie darbą buvo kalbama daugmaž taip:

  • „Baigsi dvyliką klasių, tada aukštąją ir turėsi saugų, šiltą, garantuotą darbą“
  • „Stok į teisę – po penkių metų tikrai reikės daug teisininkų“
  • „Nustok svajoti apie mėgstamą darbą – dirbk, kur ima, ir džiaukis, kad apskritai turi darbą“

Manau, kad daugumai mano kartos (pavadintos „Y“ raide) atstovų šios ir panašios frazės labai gerai pažįstamos. Vyresniesiems galbūt tai vis dar atrodo tiesa, bet, mano manymu, „žaidimo“ taisyklės jau seniai pasikeitė.

Reikalas tas, kad dirbdami nemėgstamą darbą žmonės retai kada jį daro gerai (ar net vidutiniškai), bet rinkai vis mažiau reikia vidutiniškų ar geros kokybės produktų ar paslaugų. Galėdami rinktis, už tą pačią kainą eiti į vidutinį, gerą, ar puikiausią restoraną mieste, tikriausiai ilgai nedvejodami pasirinksite patį puikiausią? O juk puikiausi produktai ir paslaugos atsiranda tik tuomet, kai juos kuria šiam darbui atsidavę žmonės.

Atsidavimas darbui darosi vis svarbesnis, todėl norėdami būti vertinami, privalote susirasti darbą, kuris Jums teikia džiaugsmą.

Man gyvenime labai pasisekė – aš niekada neturėjau ieškoti mėgstamo darbo. Manau, kad tai nulėmė trys dalykai.

Visų pirma, man pasisekė, kad nuo mažumės tėvai mane vesdavo į įvairiausius būrelius. Būdamas penktoje klasėje, be kita ko, jau lankydamas keletą skirtingų sporto būrelių ir muzikos mokyklą, labai susidomėjau elektronika. Netrukus pradėjau montuoti visokias schemutes, tačiau tai nebuvo pigus užsiėmimas – reikėdavo ne tik visokių detalių (jungiklių, lempučių, rezistorių ir transiztorių), bet ir lituoklio, testerio.. Mano tėvai buvo be galo geranoriški, tačiau išlaikyti tokį reiklų vaiką nebuvo lengva, tad jie sugalvojo kai ką gudriau. Kai pasakiau mamai, kad man reikia testerio, ji man atrėžė: „Reikia testerio? Susitaupyk ir nusipirk“.

Susi.. ką?

Tai buvo pirma taupymo pamokėlė (2Lt, kuriuos tėvai kasdien duodavo pietums mokykloje, išmokau atidėti į taupyklę), kurią vėliau spėjau ir pamiršti, bet taip pat pirmą kartą (nors dar nesąmoningai) supratau, kad, jei ir toliau noriu veikti tai, kas patinka, turiu tam užsidirbti pinigų.

Antras dalykas, dėl ko man pasisekė gyvenime – tai vyresnis brolis. Mano brolis nuo mažens turėjo svajonę – jis svajojo dirbti radijuje. Metų metus, kiekvieną dieną, grįžęs iš mokyklos, sėsdavo jis su draugu namuose ant grindų, pasijungdavo mėgėjišką mikrofoną į „Majaką“ ir įrašinėdavo savo radio show laidas. Po to klausydavosi šių įrašų, analizuodavo juos, mokydavosi iš savo klaidų, ir vėl įrašinėdavo, tik jau geriau. Namai buvo tiesiog užversti kasetėmis…

Galų gale šią svajonę jis pasiekė! Dar mokydamasis mokykloje, jis pradėjo dirbti vienoje Panevėžio radijo stotyje, o dabar kasdien jį galite išgirsti laidoje „Čia mano radijas“ per radijo stotį „M-1“. Iš brolio išmokau dvi svarbias pamokas: (1) tu gali dirbti svajonių darbą, jei tik (2) atkakliai sieksi savo sajonės.

Trečias dalykas lemiamas momentas, manau buvo tas, kad, būdamas penkiolikos, nuėjau dirbti darbo, dėl kurio nebuvau tikras. Sekdamas brolio pėdomis, nuėjau dirbti į radiją. Nors tai buvo įdomi patirtis, laidų vedėjas iš manęs buvo nekoks. Tačiau „besitrinant“ radijuje netrukus išryškėjo mano tikroji aistra – kompiuteriai. Pasirodo tai, ko išmokau namuose žaisdamas „sugadink – pataisyk“ žaidimą su savo kompiuteriu, gyvenime buvo labai naudingas įgūdis! Netrukus tapau radijo stoties kompiuterių prižiūrėtoju, o dar po pusmečio mane susirado vietinis interneto paslaugų tiekėjas ir taip mano nekaltas užsiėmimas netrukus tapo rimtu darbu, kurį dirbu ir iki šiol (tiesa, darbovietė pasikeitė jau ne vieną kartą, tačiau visą laiką dirbu su informacinėmis sistemomis).

O dabar, suvedęs visus ankstensius taškus (patirtį su informacinėmis sitemomis, bei darbą su mikrofonu ir garso sistemomis), atradau dar vieną svajonių darbą, kurio siekiu taip pat karštai ir aistringai, kaip mano brolis, prieš dvidešimt metų tupėdamas prie „Majako“ – tai audio knygų leidyba. Kadangi niekas Lietuvoje tuo rimtai neužsiima, papildomas sunkumas toks, kad šį darbą, pasirodo, dar reikia ir susikurti. Bet neturiu nė menkiausios abejonės, kad esu teisingame kelyje, reikia tik dar daugiau dirbti.

O dabar kviečiu pasiklausyti Leo Babauta. Jis kviečia išsiaiškinti, koks darbas Jums teiktų džiaugsmo:

 

P.S. Jei šiame puslapyje atsidūrėte atsitiktinai, daugiau apie audio projektą „52 Pokyčiai“ galite sužinoti čia.