Šiandien su džiugesiu rašau tau pagerintą straipsnį.
Sugalvojau atsiųsti tai, kas man pačiai dabar labiausiai pradžiugina širdį — gyvą balsą. Taigi, prie straipsnyje prisegu ir audio įrašą, kuriame pasidalinau įspūdžiais apie naujausią audioknygą:
Kai Aurimas pasiūlė dar vienai knygai parašyti Naujienlaiškį, supratau, kad pasąmoningai jau to laukiau. Nes labai patinka galvoti ir aprašyti minčių sūkurius mąstymo neprievartaujant laiku ir išankstiniu įsivaizdavimu, kaip turi atrodyti galutinis rezultatas.
Todėl pasidariau kavos ir paskaičiusi mistinius ir painius atsiliepimus apie „Medžiojant tėvą“, su nekantrumu ir švariu nežinojimu pasinėriau į knygos istorijos labirintą.
„MEDŽIOJANT TĖVĄ“, Dovydas Pancerovas
Žanras
Nuo vaikystės labai mėgau skaityti detektyvus ir tik neseniai išsiaiškinusi, kodėl, vos neatsisėdau iš netikėtumo. Suvokiau, kad, pvz., Conan Doyle Šerlokas Holmsas iki šiol skaitomas yra dėl vienos paprastos ir aiškiaregiškos priežasties: visų sudėtingų tyrimų metu skaitytojas susitapatina su bylas vieną po kitos gliaudančiu detektyvu ir jaučiasi tarsi laikydamas vadeles savo rankose.
Skaitydama gerai sukaltą detektyvą visada imu pasitikėti pagrindinių veikėjų (o per juos – ir savo) sugebėjimais išsiaiškinti paslaptis, rasti atsakymus į sudėtingus klausimus. Atsipalaidavusi nuo kritiško savęs vertinimo, pradedu į aplinkui vykstančius sunkius dalykus žvelgti adekvačiai – lengviau ir tarsi iš šono, nesusitapatindama ir sugebėdama pasidaryti asmenines išvadas.
Geras detektyvas man primena, kad mano gyvenimas yra tik dar viena pasakotojo labai įtaigiai pasakojama istorija. Pasakotojo, apie kurį sukasi tikrasis mano gyvenimas. Pasakotojo, kuris žino skirtumą tarp to, ko noriu ir to, ko man iš tiesų reikia.
Poetinis detektyvas
Grįžtu prie knygos, apie kurią šiandien.
Man „Medžiojant tėvą“ yra poetinis detektyvas. Žinau, kad kitam jis gali būti labiau politinis, bet kalbos figūros čia kyšo tarsi ylos iš maišo. Romano kalba talpi ir taupi vienu metu. D. Pancerovas laisvai žongliruoja metaforomis, traukdamas iš pakampių užsislėpusius introvertiškų knygos veikėjų jausmus, rikiuodamas klausytojo teismui nepridengtas mintis ir nepatogiai inkščiančias vidines būsenas.
Labai patiko rašymo stilius ir pastabumas detalėms. Žinau, kad knygą autorius rašė garsiai tardamas kiekvieną sakinį, gal todėl tiek ją skaitydamas, tiek klausydamas atsiduodi tam kalbos tekėjimui ir patikliai leidiesi vedamas istorijos vingiais. Patiko kontrastai. Pasikartojantis ir bukai besisukantis kasdienybės rutinos ratas čia nurimsta po lengva saulės spinduliuose žaidžiančia dulkių uždanga, o kraujas sustingsta nuostabios Marių pakrantės fone. Kas gali būti gražiau…
Juokauju, keliaujam toliau.
Realybė
Pirmųjų D. Pancerovo knygų — „Kiborgų žemė“ ar kartu su kolege Birute Davidonyte parašyto „Kabineto 339“ — fanus gali nustebinti tai, kad jų ausyse suskambės nebe dokumentika, o grožinė literatūra — kas mane asmeniškai, prisipažinsiu, labai nudžiugino.
Realybė man daugeliu atveju yra neįdomi, dėl to iš kiekvieno ją aprašančio, o ir iš savęs pačios visada reikalauju požiūrio į tai, kas vyksta. O požiūrio knygoje netrūksta. Jis nėra primestas, tačiau su kiekvienu prisiminimu personažai artėja ir darosi atpažįstami, o autorius meistriškai kuria tamsią, slogią, lipnią ir, atrodo, niekada neišsispręsiančią atmosferą. Laikas ištirpsta laukime, o erdvė įsiurbia į veikiančiųjų vaikystės prisiminimų gelmes ir fantazijas. Realu ar ne — čia netenka prasmės, nes viskas jungiasi į slogų, tačiau be kompromisų krapštomą įvykių šašą.
„Medžiojant tėvą“ prasideda mirtimi, bet, sakyčiau, yra apie gyvybę ar bent jau nežmonišką jos ilgesį, kuris liko už nugaros, praeityje, kaip blankus prisiminimas, galimybė kokybiško gyvenimo kvėpuojant pilnais plaučiais. Tačiau knygos kambariai nukloti negyvos odos sluoksniu, užgriozdinti baldais ir prisiminimais, oras labiau skirtas irtis per nesvetingą erdvę, o ne kvėpuoti. Ir tik plonas paliktų įkalčių siūlas ryžtingai atvynioja ir atidengia praeities sluoksnius ir įvykius tiriamoje žmogžudystės byloje.
Dvynys
Dovydas Pancerovas žino, kaip aprašyti vienatvės spalvą iki sunkiai violetinio vienišumo atspalvio. Pagrindinio romano veikėjo Tomo vardas išvertus iš hebrajų kalbos reiškia “dvynys”. Šios knygos atveju – nesamas geresnis dvynys.
Nežinau, ar dar kam nors taip pasirodys, bet man „Medžiojant tėvą“ yra apie ilgesį jaučiantis tik puse, apie ryšio trūkumą tarp daiktų ir žmonių. Apie „nesusi-“ ir „nesi-“ kalbėjimą gyvenant gynybinėmis sienomis apsuptuose vidiniuose kambariuose ir net pamiršus, nuo kokio priešo šiandien bandoma apsisaugoti. Apie atpažįstamas spygliuotas užtvaras, atsiradusias atstumtam atvirumui virtus vidiniu skausmu, apie dvi iliuzijų ir schemų gniaužtuose nesusitinkančias sielas.
Apie grimasą neplanuota linkme pasisukusio likimo, iš tolo šūkčiojančio pasimetusiam žmogui apie jo bejėgiškumą sukontroliuoti laukiniu žvėrimi besiblaškantį nepaklusnų gyvenimą. Apie iš po abejingumo kaukės išdavikiškai kyšančias jautrumo ir gėdos atplaišas, badančias vienų širdis ir kitų akis išduotų ar neįvykusių vaikystės svajonių atgarsiais. Ir apie perdėtas pastangas užmaskuoti vidinį skurdą perkant bilietą ne į savo pasaulį ir bandant ten pritapti.
Veikėjai
Personažas Tomas Urbonas — psoriaze sergantis introvertiškas žurnalistas, sklandantis tarp realybės ir atsiminimų, pykčio protrūkių ir ne tik neišsakytų, bet jau ir sunkiai apčiuopiamų jausmų kitiems. Skūpus žodžiu, gyvenantis giliai savo viduje, toli net nuo artimiausių žmonių akių. Jo partneriai Dovydas ir Ieva yra savotiški tarpininkai, vis ištraukiantys Tomą iš visiško pasitraukimo į savo vidinius beprotystės kambarius.
Vienas įdomiausių man personažų romane — Olegas Jeremėjus, iš vaikystės purvo realybės iškopęs į tariamas visuomenės aukštumas. Tik jauti, kad bokštas, ant kurio stovi vaikinas braška per visas skyles sunkiantis politinių manipuliacijų mėšlui. Man Olegas primena įžeistą piktą vaiką, pridengusį savo pažeidžiamumą šypsena ir kostiumu bei gurkšnojantį kavutę madingame restorane.
Romane taip pat knibžda matomų ir nujaučiamų pilkaveidžių patikėtinių, tarsi tornadas sukančių nešvarius reikalus po visas apylinkes ir pagal „įsakymą iš aukščiau“ varstančių reikiamas duris. O Tornado aky stovi ir vadeles rankose laiko Tado Jurgino figūra. Nepagaunamo, nepajudinamo, sportiško ir slidaus. Rezgančio savo tinklus mažų nieko nenutuokiančių žmogelių rankomis.
Daiktai
Prisimenant romano istoriją, prieš akis man visada iškyla Tomo kuprinė su prikabintu mėšlavabaliu. Kelionė su maža „priekaba“, tarsi usb raktas talpinančią tai, kas nepasakyta, tai, ko neišsprendei, negali pamiršti ar nusiimti nuo pečių, tad velkiesi paskui save kur beeitum.
Tiesa, pats D.Pancerovas šį daikčiuką ant kuprinės Tomui prikabino pasiskolindamas jį iš savo realaus susidūrimo su vienu iš Lietuvos politikų. Jei įdomu, kas jis – gali tai išsiaiškinti gyvame pokalbyje su autoriumi. 👇
*Apie tai ir apie patį knygos rašymo procesą D. Pancerovą kalbinau naujoje Audiotekos rubrikoje AUDIOLENTYNA.
Pabaiga?
Rašytojas kviečia susitikti atšiauriame pasaulyje, kur skaičiuoji pasekmes visko, ką padarei ir kas su tavimi nutiko gyvenime, kur saugiausiai jautiesi motelio kambary, pamiršęs apie vidinius namus. Kur likimas vienintelis valdo kryptį, o tu gali tik bandyti išnarstyti viską po gabalėlį atgaline data.
Tol, kol įsisukęs į narpliojimus pamiršti, kuo viskas baigėsi.
Tarsi laikytum keletą skirtingų siūlų galų, kurie baigiasi vos pradėjus jais sekti. Tarsi megztum mazgus iš jų, bandydamas prisišaukti vientisumą į savo fragmentišką ir chaotišką gyvenimą.
„Medžiojant tėvą“ yra knyga apie vienišą detektyvą, klausysiantį šią knygą. Vienos iš veikėjų Ievos Piekūraitės žodžiais, pasiekus pergalę, „…visiškai jokio džiaugsmo. Jaučiu tik nuovargį ir palengvėjimą, kaip po tragiško vaidinimo nukritus scenos uždangai“.
Lyg girdėtum neištartus autoriaus žodžius: turi padaryti kažką dabar, kad nenuskęstum begalinėje savo paties šulinio gilumoje, nemirtum, kol dar gyveni.
Ar dar gyveni?
Trumpai apie audioknygą:
Autorius: Dovydas Pancerovas
Pavadinimas: „Medžiojant tėvą“
Skaito: Giedrius Arbačiauskas
Trukmė: 10 val. 9 min.
Ištrauka: 45 min.
Linkėjimai ir turiningo laiko klausant knygą,
Jurga
Apie Autorių
Pasidalink:
