„Vaikai kilę iš dangaus“ — bestselerių autoriaus John Gray audioknyga apie vaikų auginimą

Šiandien rašau tau straipsnį apie kosmines aktualijas. Straipsnį gali ir išgirsti, spausk čia:

„Vaikai, kilę iš dangaus” yra dar vienas filosofijos mokslų Dr. John Gray pasidalijimas mintimis apie kosmiškai sudėtingą žmogaus vaikystės fazę, nulemiančią, kokią asmenybę išauginsime savo planetai: uždarą ir išsigandusią ar laisvą, tvirtą bei (pa)sąmoningai einančią geriausiai sau tinkamu keliu.

Tiems, kuriems patiko kitas rašytojo kūrinys „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros”, manau, atlieps ir šis:

„VAIKAI KILĘ IŠ DANGAUS“, John Gray audioknygą

Pradžioje man šiek tiek kliuvo gana kategoriškas autoriaus tonas konstatuojant tai, kas tinkama VISIEMS vaikams. Tačiau perskaičiusi visa knygą rekomenduoju ją kaip vieną iš šaltinių besidomintiems pozityviojo auklėjimo metodika ir ieškantiems SAVO vaikui tinkamo auklėjimo metodo.

Pateikiu įdomesnius klausimus, į kuriuos atsakoma knygoje:

  • Kuo pakeisti bausmes ir kodėl pozityvus auklėjimas šiandien žymiai efektyvesnis?
  • Kokie yra pagrindiniai pozityvaus auklėjimo metodai ir principai?
  • Kuo skiriasi skirtingų temperamento tipų vaikų auklėjimas?
  • Kokios yra jauno žmogaus vystymosi stadijos ir kas kiekvienoje jų svarbiausia?
  • Kuo skiriasi vaiko ir suaugusio žmogaus atmintis?
  • Kuo skiriasi mergaičių ir berniukų poreikiai šeimoje?
  • Kas yra „kartų linija“ ir kodėl tėvams svarbu išlaikyti savitvardą?
  • Ką daryti, jei vaikas vartoja narkotikus ar keikiasi?
  • Į ką atkreipti dėmesį išsiskyrusiems tėvams auklėjant savo vaikus?
  • Kas yra „pertrauka” ir kaip bei – kada patartina ją taikyti?
  • Kodėl svarbu leisti vaikui reikšti neigiamas emocijas ir kodėl tėvai turėtų vengti vaikui rodyti savąsias?
  • Kodėl iki devynerių vaikas daro tai, ką jam draudžia tėvai žodeliu „negalima”?
  • Kodėl paaugliui reikia leisti ginčytis?

Savo vaiką auginau daugiausiai pasitikėdama vidine nuojauta, bandydama atsekti, kas „suveikė” ir „nesuveikė” mano pačios auklėjime. Žinoma, matyt, pridariau ir klaidų, apie kurias ateitis parodys. Vis tik, vidinis balsas stebint, kaip šalia auga žmogus, dažniausiai prabildavo ir kaip signalas, kai neįsivaizdavau, kaip išspręsti komplikuotą situaciją.

Ne su viskuo sutinku

Drįsčiau paprieštarauti knygoje parašytam patarimui duoti besiožiuojančiam vaikui tai, ko jis nori. Pavyzdžiui, prisimenu situaciją, kai mano tuomet keturmetis sūnus griuvo prekybos centro vidury ant žemės ir ėmė garsu reikalauti jo amžiui visiškai netinkamo smulkių detalių pilno žaislo (tėvai supras mane).

Situacija išsisprendė savaime – galvojant, ką daryti. Nesulaukęs dėmesio savo kaprizams, sūnus atsikėlė nuo žemės, tyliai nusivalė kelnytes ir ištiesė man ranką. Daugiau tai niekuomet nepasikartojo.

Taip pat knygoje aptariama ir atlygio sistema. Labai pritariu visuomet motyvuojančiam pažadui su vaiku praleisti daugiau laiko. Tačiau desertai ir daiktai man ne visuomet atrodo geras sprendimas.

Papildyčiau peržiūrėjimu, ar vaikas yra pakankamai dažnai glaudžiamas, ar sulaukia palaikymo žodžių ir pan. Pati iš vaikystės prisimenu visumą: ne tik dovaną ar kitą atlygį, bet ir veido išraišką ir KAIP ta dovana pas mane pateko, KAS ją įteikė ir (labai svarbu) – UŽ KĄ. Geriausiai suveikdavo, kai būdavau apdovanojama be priežasties. Tuomet pasijusdavau labai svarbi ir mylima.

Labiausiai nustebino

Grįžkime prie knygos. Labiausiai patikusios, o kai kurios – ir nustebinusios gerąja prasme mintys man joje yra šios:

  1. Vaikui iki 14 m svarbiausia išmokti būti laimingu.
  2. Paaugliai maištauja tada, kai vaikystėje jiems nebuvo leidžiama būti savimi.
  3. Šaukdami ant vaikų ar paauglių tarytum sakome: „Tu nesiklausai.“ Ir jie tikrai liaunasi klausę. Galiausiai tarsi išsijungia ir nieko nebegirdi.
  4. Svarbu palaikyti vaiką, pasielgus teisingai, o ne akcentuoti jo daromas klaidas.
  5. Vaikai liaunasi priešinęsi jūsų paliepimams, jei nepykstate ant jų, kad jie retsykiais priešgyniauja.
  6. Vaikai išlempa ne todėl, kad jiems daugiau duodame, o dėl to, kad tai darome siekdami išvengti konfrontacijos.
  7. Dievas sukūrė vaikus mažus, todėl juos galite paimti ir nunešti į kitą kambarį, kai jie neklauso.
  8. Paauglys, net ir priešindamasis, iš tikro NORI paklusti savo tėvams. Todėl kartais tiesiog reikia ramiai atstovėti savo poziciją.
  9. Ištikti streso vaikai netyčia pamiršta, ko jų prašė tėvai.
  10. Bijančių suklysti vaikų elgesys gali būti labai geras, tačiau už tai jiems tenka sumokėti savigarba.
  11. Slopindami neigiamas emocijas slopiname savo jautrumą. Užaugęs toks žmogus gali nejausti ir džiaugsmo gyventi.

Kai kurios knygos yra tam, kad pagal jas gyventume, tačiau yra tokių, kurių vertė atsiskleidžia diskutuojant jose iškeltomis temomis. „Vaikai, kilę iš dangaus“ man yra būtent tokia knyga. Kelianti labai svarbius klausimus, siūlanti veikiančius sprendimus, tačiau smulkiame lygmenyje nardantiems krapštukams iškelianti dar daugiau klausimų. Į kuriuos atsakymus galima atrasti tik bandant veikti ir atsižvelgiant į unikalius konkretaus vaiko asmenybės bruožus.

Todėl man kilo idėja pratęsti diskusiją vaikų auklėjimo tema ir pabandyti išsiaiškinti, kas praktiškai veikia šiandien, Lietuvoje ir, būtent, mūsų vaikams. Jei esi tėtis ar mama, užeik į Audiotekos Feisbuką ir parašyk, kokią auksinę auklėjimo taisyklę esi suradęs – suradusi? Gali parašyti ir iškilusius neatsakytus klausimus vaikų auklėjimo tema. O aš pažadu AUDIOLENTYNOS rubrikoje apie tai pakalbinti vaikų psichologą.

Gero klausymo ir įdomių pokalbių, kuriuos, neabejoju, išprovokuos „Vaikai kilę iš dangaus“ audioknyga.

Trumpai apie audioknygą:

Autorius: Dr. John Gray
Pavadinimas: „Vaikai kilę iš dangaus“
Skaito: Simas Stankus
Trukmė: 8 val. 32 min.
Ištrauka: 40 min.

Su pavasariškais linkėjimais!

Jurga


Apie Autorių

Jurga Šeduikytė

Facebook Instagram

Audioknygas atradau neseniai, bet jos iš karto tapo vienu jaukiausių būdų sužinoti ką nors naujo ar nusiraminti prieš miegą išsisukusias mintis. Juk esu garso žmogus ;)


Pasidalink: