Apie autorių

Algirdas Kaušpėdas – legendinės „Anties“ lyderis, garsus architektas, žmogus, kuris, atrodytų, turėjo viską. Tačiau knyga gimė ne iš puikybės, o iš protu nesuvokiamos netekties: 2012-aisiais jis prarado dukrą Algę.

Šis romanas – jo bandymas įprasminti netektį, išdrįsti pažvelgti į tamsiausią gyvenimo etapą. Ne atsitiktinai pats autorius knygą vadina „autofikciniu romanu“, o dukrą – bendraautore. Knygoje išgirsi net jos eiles, dienoraščio įrašus, laiškus.

Apie personažą

Pagrindinis veikėjas Leonardas Gražys –  gyvenimo džiaugsmą seniausiai palaidojęs architektas, kurio likimas pakrypsta netikėta linkme, gavus keistą užsakymą: suprojektuoti koplyčią Arnionių dvare – užsakovo žuvusiam sūnui atminti.

Atrodytų, nieko neįprasto, tačiau yra vienas keistas sutapimas…

Ir šis sutapimas tampa švyturiu – kvietimu į kelionę per kaltę, meilę, tikėjimą, kūrybą ir, galiausiai – išganymą.

Ar pastatys Gražys koplyčią? Dar nežinau – pats esu audioknygos finišo tiesiojoje, bet jau dabar aišku: svarbu ne kuo tai baigsis, o pati kelionė, kurią pagrindiniam veikėjui teko nueiti sekant užsakovo (ir paties gyvenimo) kelrodžiais.

Autorius rašo be jokio filtro: apie netektį, apie Dievą, apie architekto atsakomybę statant ne tik pastatą, bet ir tiltą tarp pasaulių. Kartais net juokinga – Leonardas svarsto, kaip tinkamai suprojektuoti kriptą, o po akimirkos ima atvirai kalbėti apie savo baimę, vienatvę ar absurdiškus įpročius.

Tačiau visada aiškiai jauti: tai parašyta iš tikro gyvenimo, žmogaus, kuris perėjo per ugnį ir nusprendė pasidalinti šia kelione – siekdamas taip padėti ir sau, bet ir kitiems panašioje kelionėje.

Tai knyga apie netekties svorį, apie kaltę, kurią bandai išlaikyti ar paleisti. Apie kūrybą, kuri gali būti ir malda. Apie koplyčią – ne tik akmenų, bet ir širdies.

Jei ieškai knygos, kuri nepalieka abejingų, kuri gal net privers sustoti ir pagalvoti apie savo gyvenimo kertinius akmenis – „Koplyčia“ yra ta knyga. Ji ne apie mirtį, o apie tai, kaip išdrįsti gyventi, kai prasmės, regis, nebėra jokios.

Apie įgarsinimą

Knygą įgarsino, žinoma, pats autorius. Skaitė taip, kaip pats ją girdi. Leisdamas klausytojui įsiklausyti, pamąstyti, pajusti Leonardo ragaujamo viskio skonį. Jei tau norėsis kitaip – knygą visada gali pagreitinti ar palėtinti (programėlės apatiniame dešiniame kampe).

Jei ieškai ko nors lengvo, „be jokių ten filosofijų“ – ši knyga tikrai ne tau. Naujienų turim ir daugiau.

Tiesą sakant maniau, kad ir man dabar ne metas tokiai knygai. Bet vos pradėjęs klausyti – sustoti jau nebegalėjau.