AŠ ESU X (o X juk šitaip nesielgia!) – apie tapatumo krizę ir Mark Manson’o vengimo dėsnį

Nėra lengva man apie tai rašyti, bet tikiu, kad ši tema yra aktuali ne man vienam, todėl nusprendžiau, kad nepasidalinti, visgi, būtų negražu.

Ar teko kada girdėti apie Mark Manson’o vengimo dėsnį? (apie kurį jį Manson’as rašė savo knygoje „Subtilus menas nekrušti sau proto“). Pradėsiu nuo jo, o tuomet papasakosiu, kaip tai susiję su vienu man asmeniškai skaudžiu įvykiu, kuris įvyko šią žiemą.

Mark Manson’o vengimo dėsnis

Mark Manson’o vengimo dėsnis skamba maždaug taip:

„Kuo labiau kas nors kels grėsmę tavo tapatumui, tuo labiau to vengsi.“

(beje, net jei tu identifikuoji save su nuolatine kaita, tapatumo neturėjimu, tai tuomet tu visais būdais stengsiesi TAI išlaikyti)

Ką tai reiškia praktiškai?

Mes turime susikūrę tam tikrą savęs vaizdą, kurį „transliuojame“ ir kitiems žmonėms. Na pvz, aš esu geras žmogus, taigi su visais elgiuosi sąžiningai, būsiu draugiškas, dosnus, niekada nevėluosiu, niekam nepriekaištausiu, su niekuo nekonfliktuosiu.

Arba – aš esu vidutinės klasės atstovas, taigi pasiturintis, bet ne turtuolis, uždirbtu tiek, kad užtektų išlaikyti šeima, bet ne daugiau (o kas uždirba daugiau, tai greičiausiai dėl to, kad vagia) ir pan. Šis, beje, dažniausiai yra visiškai nesąmoningas.

Ir mes visais būdais stengsimės išlaikyti išlaikyti vientisą savęs vaizdą (status quo), kad gink die nepasirodytume šizofrenikais. Net galimybė uždirbti daugiau tuo atveju, jei save laikome vidutinės klasės atstovais, kelia grėsmę mūsų tapatumui, todėl visais būdais vengsime aplinkybių, įvykių, žmonių ir t.t., kurie gali sudaryti sąlygas uždirbti daugiau.

Bet šiandien noriu pasikalbėti apie tai šiek tiek kitu kampu, nes kartais… tu negali rinktis. Kartais tapatumo krizė ištinka dėl tam tikrų aplinkybių ir tu nieko dėl to negali padaryti, kaip kad nutiko ir man.

Mano tapatumo krizė

Kažkur prieš 6 metus aš pradėjau bėgioti. Iki tol negalėjau nubėgti 500m nepadusdamas, bet galiausiai nubėgau maratoną ir bėgimas tapo mano identiteto dalimi.

Bėgu, vadinasi esu

Bėgiodavau kiekvieną dieną su audioknyga ausyse, kiekvieną dieną tuo džiaugiausi ir didžiavausi savimi. Ir taip metų metus.

(beje, pats didžiulio tikslo (Maratono) siekimas buvo absoliučiai „in-line“ su mano identitetu, nes visada save laikiau žmogumi, kuris yra atkaklus, užsispyręs ir valios pastangomis gali pasiekti bet kokį tikslą)

Šią žiemą su sūnum išvažiavome slidinėti. Man tai buvo antras kartas kalnuose. Pirmą dieną smagiai lėtai pasislidinėjom, o štai antrą dieną nusprendėm jau rimčiau „pavaryti“.

Sūnus pasiūlė prasilėkti per vieną gan sudėtingą „cross’ą“ – siaurią greitą trasą. Kodėl gi ne? Iš pradžių buvo smagu, bet įpusėjus trasą prieš akis pamačiau posūkį, į kurį artėjau smarkiai per greit, tačiau… jau buvo per vėlu. Bandžiau stabdyti, bet tokioje trasoje tą padaryti sudėtinga, taigi – posūkio „neišėmiau“ ir su trenksmu išlėkiau iš trasos – buvo visko: ir vartymosi, ir daug sniego, ir slidžių lakstymo į kairę ir dešinę.

Pagulėjęs kelias minutes ir išsirėkęs visą susikaupusį skausmą, galiausiai atsikvošėjau ir supratau, kad laikas bandyti atsistoti.

Ne taip paprasta… iškart buvo aišku, kad su viena koja kažkas ne taip – krypsta į šonus ir… sakykim, „maudžia“.

Long story short – plyšo kryžminiai raiščiai ir jau beveik keturi mėnesiai kaip aš negaliu bėgioti.

Atrodytų, kas čia tokio – negali bėgioti, tai vaikščiok, daryk atsispaudymus, na… kažką. Ir taip, aš tą darau, bet ne viskas taip paprasta.

Didžiausias iššūkis iš tiesų yra ne koją susitvarkyti (nors tam irgi reiks daug laiko), o „galvą“. T.y. nustoti save identifikuoti su bėgimu. O dar geriau – apskritai atsisakyti bet kokių tokybių (t.y. savęs identifikavimo su kuo nors) – apie ką Eckhart Tolle kalba „Naujojoje žemėje“.

Bet galvoje nuolat sukasi: o ką kiti apie mane pagalvos? Vis kas užklausia – ar bėgsi Kauno maratone? Ar bėgsi Vilniaus maratone? Ką man jiems atsakyti?…

Mark Manson’o rekomendacija

Jeigu ir jūs išgyvenate panašią tapatumo krizę (ar norite ją išgyventi – t.y. padaryti didelį pokyti savo gyvenime), noriu pasidalinti viena ištrauka iš Mark Manson’o knygos, kurią pats dabar klausau ir su ja „laižausi žaizdas“:


„Savęs pažinimas“ ar „savęs atradimas“ gali būti pavojingas. Taip gali save įsprausti į rėmus ir apsunkinti save bereikalingais lūkesčiais. Taip gali užkirsti kelią galimybei realizuoti savo potencialą ir kitas galimybes.

Aš sakau – nerask savęs. Aš sakau – niekada nepažink savęs. Nes būtent tai leidžia kovoti, siekti ir ieškoti. Tarsi priverčia išlikti nuolankiam vertinant kitus žmones ir toleruoti jų kitoniškumą.

Pribaik save

Budistai teigia, kad tavo paties mintys, kas tu esi, yra subjektyvi proto konstrukcija ir derėtų išvis atsisakyti minties, kad tu egzistuoji; visi subjektyvūs kriterijai, kuriais apibūdini save, iš tiesų tėra spąstai, todėl geriau visko atsisakyti. Tam tikra prasme budizmas ragina spjauti į viską.

Tai atrodo neįtikėtina, tačiau toks požiūris į gyvenimą turi tam tikrų psichologinių privalumų. Atsisakę istorijų, kurias sau apie save pasakojame, iš tiesų tampame laisvi veikti (ir susimauti) ir augti.

Kai moteris sau pripažįsta: „Žinai, galbūt man nesiseka santykiai“, staiga ji pasijunta laisva veikti ir nutraukti nevykusią santuoką. Nes nebėra tapatybės, kurią reikėtų saugoti laikantis įsikibus apgailėtinos ir sumautos santuokos tik tam, kad kažką sau įrodytų.

Kai studentas sau prisipažįsta: „Žinai, galbūt nesu maištingas, galbūt tiesiog bijau“, jis tampa laisvas vėl būti ambicingas. Nebelieka priežasčių, dėl kurių turėtų bijoti susimauti ar siekti akademinių svajonių.

Kai draudimo agentas sau pripažįsta: „Žinai, galbūt mano svajonės ir darbas niekuo neypatingas“, jis tampa laisvas rimtai imtis to scenarijaus rimtai ir pažiūrėti, kas iš to gausis.

Turiu ir blogų, ir gerų naujienų: tavo problemos vargu ar yra itin unikalios ar ypatingos. Štai kodėl visko paleidimas taip išlaisvina.

Tai tam tikras egocentrizmas, kurį lydi neracionaliu tikrumu paremta baimė. Kai manai, kad būtent tavo lėktuvas nukris, kad būtent tavo projekto idėja yra kvailiausia ir iš jos visi šaipysis, kad būtent tave visi išjuoks ar ignoruos, netiesiogiai sau sakai: „Esu išimtis, aš – ne toks kaip visi kiti, aš kitoks, ypatingas.“

Tai paprasčiausias narcisizmas. Tu manai, kad tavo problemos vertos išskirtinio dėmesio, kad tavo problemos kažkokios unikalios, kad joms negalioja visatos dėsniai.

Mano patarimas – nebūk ypatingas, nebūk unikalus. Iš naujo paprastai ir plačiai apibrėžk savo vertinimo kriterijus. Pasirink save vertinti ne kaip kylančią žvaigždę ar neatrastą genijų. Pasirink save vertinti ne kaip siaubingą auką ar visišką nevykėlį.

Geriau save vertink kaip paprastą žmogų: studentą, partnerį, draugą, kūrėją.

Kuo tikslesnę ir retesnę tapatybę pasirinksi, tuo grėsmingiau viskas atrodys. Dėl šio priežasties save apibūdink kuo paprasčiau.

Dažnai tai reiškia atsisakyti pretenzingų idėjų: kad nesi nepaprastai protingas, stebėtinai talentingas ar taip ypatingai skriaudžiamas, jog kiti žmonės net negali to įsivaizduoti. Tai reiškia atsisakyti įsitikinimo, kad turi išskirtines teises, tikėjimo, kad pasaulis tau kažką skolingas.

Tai reiškia tiesiog atsisakyti toliau vaikytis trumpalaikių emocinių pakilimų, kuriais gyvenai daugybę metų. Kaip ir adatos atsisakiusį narkomaną, tau atsisakius šių dalykų, tave kamuos abstinencijos sindromas. Tačiau vėliau jausiesi kur kas geriau.

Štai keli klausimai, kurie leis į savo gyvenimą įsileisti šiek tiek daugiau abejonės:

1. Kas, jei aš klystu?
2. Kas būtų, jei klysčiau?
3. Ar dėl to, kad esu neteisus, tiek aš, tiek aplinkiniai susidurs su geresnėmis ar su blogesnėmis problemomis už dabartines?

Su kuo jūs save identifikuojate? Kokio tapatumo jums būtų sunku atsisakyti? Pasidalinkite savo patirtimi.

Linkėjimai,

Audioteka.lt įkūrėjas


Apie Autorių

Aurimas Mikalauskas

Facebook Twitter Google+

Audioknygos mane lydi kelionėse, sportuojant, vartantis paplūdimyje, važiuojant dviračiu, kartais net ir miegant. Knygą paimti į rankas ne visada spėju, o audioknygai laiko randu kasdien. Plačiau apie mane.


Pasidalink: