Ar teko kada išbandyt save ekstremalioj situacijoj?

Kaip elgiesi su kitais, kai jauti alkį, šalta ar tau gresia pavojus? Kiek tada savyje pamatom išgyvent besistengiančio žvėries?

„Galbūt ten yra žvėris… o galbūt tai tik mes“ – ne veltui būtent šia ištrauka iš knygos „Musių valdovas“ prasideda tikra istorija apie Britanijos karo laivo „Veidžeris“ sudužimą.

Apie „Veidžerio“ kelionę ir jūrininkų išgyvenimo istoriją iki leidyklos rekomendacijos nežinojau visiškai nieko. Nors kažkada visai mėgau paskaitinėti tokias istorines-nuotykines knygas.

Labiausiai dėmesį patraukė ne pavojingas laivų flotilės maršrutas ar Britų imperijos užmojai užklupti tuo metu galingo Ispanijos laivyno laivą, bet skirtingi tuos pačius įvykius išgyvenusių „Veidžerio“ jūrininkų liudijimai.

Ar prie pavojingų Horno kyšulio krantų laivas sudužo dėl kapitono kaltės? Ar atšiaurioje saloje maištaujanti įgula neturėjo kitos išeities, kad išgyventų? Ar teisingos bausmės sulaukė laivo mičmanas?

Bet apie viską nuo pradžių –

Misija, tragedija ir stebuklai

Laivas „Veidžeris“ su 250 karininkų ir kitos įgulos 1740 metų rugsėjį, Britanijos imperinio konflikto su Ispanija metu, buvo eskadroje, išplaukusioje iš Portsmuto vykdyti slaptos misijos.

Jie turėjo sučiupti turtų pilną ispanų galeoną, vadinamą „vandenynų lobiu“. Netoli Pietų Amerikos pietuose esančio Horno kyšulio eskadra papuolė į uraganą ir buvo manoma, kad „Veidžeris“ nuskendo kartu su visais jūreiviais. Nuo tada, kai laivas matytas paskutinį kartą, praėjo 283 dienos iki „stebuklo“ prie Brazilijos krantų, kur po daugiau nei 3000 mylių kelionės savadarbiu laiveliu atplaukė saujelė išgyvenusių.

Laiminga pabaiga, šlovė ir pinigai? Pradžioje užteko ir švarių patalų bei šilto maisto euforijos. Tačiau istorija išgyvenusiems dar nesibaigė. Po pusmečio prie Čilės krantų buvo išmesta valtis su trimis pusnuogiais ir perkarusiais nelaimėliais iš to paties Veidžerio.

Tik jų įvykių versija jau buvo visai kita. Nuo to, kuo patikės laivyno admiralitetas ir vėl priklausė visų išgyvenusių gyvybės.

Ar šis nuotykis tau? 

Prisipažinsiu, kad man pradžia prailgo. Daug plaukimo, daug detalių apie laivus ir pačią kelionę. Jau tikrai laukiau, kada pagaliau baigsis nedidelės nelaimės ir įvyks didysis sudužimas. Būtent nuo to momento istorija ir įtraukė labiausiai.

Jei mėgsti lėtesnį ir detalesnį pasakojimą, nuoseklų istorijos vystymą – bus pats tas.

Dar vienas man labai patikęs šios knygos aspektas – istorinių perliukų gausa. Kad ir toks faktas, jog vienas išgyvenusių buvo poeto lordo Bairono senelis. Jo atsiminimai tikrai galėjo įkvėpti anūką kelionėms ir maištaujančioms prieš likimą (ar bangas) poezijos eilutėms.

Jūrinių nuotykių gerbėjams knyga tiesiog privaloma, o kiti čia ras neeilinį tikros istorijos pasakojimą apie mums gan tolimus, bet britams, ispanams ir bendrai jūreivystės istorijai tikrai svarbius įvykius. Vien tai, kad knyga vis dar šmėžuoja Londono knygynų vertingiausių ir perkamiausių lentynose, parodo jos svarbą