Ar nepavargai nuo vasariškų pasiūlymų? Vasaros kelionės, vasariškos knygos, lengvi vasaros kokteiliai, skaniausios vasaros salotos…
Sezoniškumas man patinka – retai žiemą šaltibarščius valgau. Bet jei visi tik apie vasarą, o tu neatostogauji, už lango dažniau 15, nei 25, tai norisi ne tik žirnių sriubos (praeitos savaitės liūtims labai pritiko), bet ir visai kitokių istorijų. Ne sezoninių. Ir atminty išliekančių ilgiau nei tie utopiniai +25.
Šiandien papasakosiu apie vieną tokią lyg gijomis supintą istoriją. Dvi tautos – mūsų ir ukrainiečių, Lietuvos miškai ir Ukrainos stepės, du laikmečiai – II-ojo pasaulinio pokaris ir dabartis, ir nepabijosiu pasakyti – du rašytojai – autorius ir vertėja, kurios vertimas iš ukrainiečių kalbos teka taip, kad sunku patikėti jog rašyta ne lietuviškai. O ir pagrindinis istorijos herojus – Lietuvos partizanas Jonas
| ZUIKIŲ BAŽNYČIA — Vasyl Škliar — 🇱🇹 Donata Rinkevičienė 🇺🇦 |
Prieš 7 metus į Lietuvą atvykęs vienas žymiausių šiuolaikinių Ukrainos rašytojų Vasylis Škliaras Anykščiuose rinko medžiagą apie Lietuvos partizanus. Kalbino ir šios knygos išleidimo jau nesulaukusį partizaną Joną Svilainį – Liūtą, kurio pasirinktas slapyvardis įspūdį padarė ir tuo pat pokariu metu su sovietais kovojusiems Ukrainos partizanams (liutyj – nuožmus, aršus).
Iš šių prisiminimų ir Ukrainos partizanų istorijų Vasylis Škliaras parašė tokį romaną, kurį perskaičiusi neabejojau – jo reikia ir Audiotekoje! Nustebino ne tik neįtikėtina Liūto kelionė per Čekiją, Vokietiją į nelaisvę Donbase ir ukrainiečių partizanų lydimą pabėgimą į Lietuvos miškus.
Perskaityti ir unikalią, ir tuo pačiu artimą istoriją – labai gera. Bet čia dar ir vertimas nuostabus. Skamba, lyg iš karto būtų sodria lietuvių kalba rašytas. Džiaugiuosi, kad įvertino ne tik skaitytojai – šiais metais už „Zuikių bažnyčios“ vertimą Donata Rinkevičienė gavo „Metų vertėjo krėslo“ titulą ir premiją, o man tai dar vienas ženklas, kad tikrai skaitysiu visus jos vertimus.
APIE MOTERIS IR ZUIKIUS
O dabar grįžtu prie laiško temos ir knygos pavadinimo. Istorija, partizanai, pokaris – kokie čia dar dailiausių rinkimai?
Va todėl ir gražus romanas, nes yra jame vietos ir moterims. Ir Liūto Eglei, kuri savo Žilvinėlio-Liūto laukė, ir pakeliui matytoms damoms. Juk buvo jų ir aplink belaisvių stovyklą Budapešte pasivaikščiot ateinančių, ir Prahos languose kasas besišukuojančių, ir savųjų – prisimenamų, paliktų ir galbūt dar laukiančių.
Kurios dailiausios? Teks romano paklausyt. Tik neapsigauk, jei jau pačioj pradžioj išgirsi. Kuo daugiau teks Liūtui ir likimo draugams nukeliauti, tuo daugiau variantų 😉
Nenoriu ir suklaidinti. Ne Šveiko nuotykiai čia ir ne komedija. Daugumos Lietuvos partizanų istorijos tragiškos. Čia irgi bus bunkerių drėgmės, alkio, nelygių kovų ar išdavysčių.
Knygą rekomenduoju, jei:
- norisi aktualaus, bet ne dokumentinio žvilgsnio į mūsų ir Ukrainos pokario herojų istoriją,
- patinka gyvi personažai, subtiliai keliami moraliai klausimai, emocinė įtampa,
- mėgsti sodrią kalbą ir vertini itin kokybišką vertimą
O jei kartais esi iš Anykščių, tai tiesiog privalai pradėti tuoj pat –
| Kurios dailiausios? Išgirsk čia |
Nepapasakojau, iš kur pavadinime zuikiai ir bažnyčia. Gal ir tau kas tokią vaikystėje rodė? O jei ne – teks jau knygą paklausius sužinoti.
Trumpai apie audioknygą |
Autorė: Vasyl Škliar
Vertėja: Donata Rinkevičienė
Skaito: Darius Gumauskas
Pavadinimas: „ZUIKIŲ BAŽNYČIA“
Trukmė: 13 val. 10 min.
Nemokama ištrauka: 30 min
Linkėjimai!
Apie Autorių
Pasidalink:
