Suzuki teigia, kad:

Šventvagiška kalbėti apie budizmą kaip apie tobulą filosofiją ar mokymą ir nežinoti, kas tai yra iš tikrųjų. <…> Dauguma žmonių nori pažinti budizmo teorinį mokymą ar jo filosofiją ir lygindami jį su kitomis religijomis jaučia intelektualinį pasitenkinimą. Bet filosofinė budizmo gelmė, jo naudingumas ar tobulumas nėra pagrindinis dalykas. Tikrasis mūsų tikslas – budistinės saviugdos grynumas.
Aš tikrai nebandysiu perteikti, kas yra grynasis budizmas ir kaip jį praktikuoti, tad jei tave tai domina – kviečiu pasinerti į šią knygą. Klausant jos:

• Suprasi, kodėl bandymas „tapti geresniu“ dažnai tik sukelia daugiau įtampos – ir ką reiktų daryti vietoj to,
• Pažinsi, kas yra „pradedančiojo protas“ – būsena, kurioje dingsta spaudimas viską žinoti, suprasti ir kontroliuoti,
• Pamatysi, kaip paprasti dalykai (kvėpavimas, sėdėjimas, buvimas) gali tapti gilia praktika be jokios mistikos,
• Suprasi, kodėl disciplinos esmė dzene yra ne griežtumas, o suteikiama laisvė,
• Pradėsi kitaip žiūrėti į savo mintis – kaip į tai, ką galima tiesiog stebėti, o ne problemą, kurią reikia spręsti,
• Pajusi, ką reiškia „tiesiog būti“ – labai žemiškai, visiškai kasdienėse situacijose,
• Ir gal svarbiausia – nustosi ieškoti „idealaus kelio“, nes pamatysi, kad pats ieškojimas dažnai yra tai, kas mus stabdo.

Per paskutinius 10+ metų net keletas draugų primygtinai rekomendavo man šią knygą. Vienas jų – net padovanojo. Bandžiau skaityti originalo kalba (knyga parašyta angliškai, pats Suzuki 1959 m. persikėlė į San Franciską, kur amerikiečius ir mokė meditacijos), bet sekėsi labai sunkiai. Nemanau, kad dėl kalbos – angliškai kalbu puikiai. Gal tiesiog dar nebuvau jai pribrendęs.

Tačiau dabar jau kelinta savaitė vis paklausau jos Audiotekoje, ir labai patinka, ką girdžiu. Žinoma, tai tokia knyga, kurios nesinori praryti vienu kąsniu (nors kąsnis ir nedidukas – vos keturių su puse valandos trukmės), bet kaskart sugrįžus – kažkas viduje pasikeičia.
Taigi dabar mano eilė parekomenduoti ją tau: