Gal laikas nustoti save taisyti?

Ar tau lengva priimti save ir savo gyvenimą tokį, koks jis yra šią akimirką? O gal dažniau pagauni save galvojant, kad turėtum būti bent truputį kitoks, jaustis bent truputį kitaip ar stengtis bent truputį labiau, kad pagaliau gyventum taip, kaip nori?

Pastaruoju metu pats dažnai atsiduriu panašiuose nesibaigiančio tobulėjimo spąstuose. Neseniai tapau seno vienkiemio gyventoju, nors kaime iki šiol niekada negyvenau, todėl kasdien tenka mokytis visiškai naujų dalykų ir pripažinti, kad daugybės dalykų dar nežinau. Ir nors racionaliu protu suprantu, kad negaliu visko mokėti, ne visada pavyksta priimti save tokį, koks esu tą akimirką.

O tada dar prisideda visa jausmų paletė – nuo džiaugsmo ir smalsumo iki nerimo, nusivylimo, ribotumo suvokimo ar pykčio. Kartais ne tik bandau kuo greičiau atsikratyti nemalonių emocijų, bet ir supykstu ant savęs, kad apskritai taip jaučiuosi. Juk turiu viską, apie ką svajojau, o vis tiek kažkas negerai.

Todėl, kai į akiratį pakliuvo audioknyga „Radikalus priėmimas“, nusprendžiau jos pasiklausyti ir pasimokyti galvoti kiek kitaip, kad gyventi būtų lengviau. Sudėjau į ją nemažai lūkesčių – o ar juos pateisino, tuojau ir papasakosiu.

RADIKALUS PRIĖMIMAS
— Tara Brach —

Ką iš tikrųjų reiškia radikalus priėmimas?

Prisipažinsiu, žodis „radikalus“ man turi tokią… atmetimo reakciją, asocijuojasi su kažkuo kraštutiniu, gal net perdėtu. Tačiau šios knygos kontekste jis reiškia ką kita – visišką, besąlygišką savęs ir savo jausmų priėmimą. Ne dalinį, ne tik tada, kai viskas sekasi, ir ne tik tų savo savybių, kuriomis didžiuojamės.

Psichologė ir meditacijos mokytoja, knygos autorė Tara Brach kviečia mokytis priimti save ir savo patirtis tokias, kokios jos yra, net kai mums patiems tai visai nepatinka.

Kas slepiasi už noro būti geresniais?

Autorė nagrinėja gana konkretų įsitikinimą, kai galvojame, kad nesame pakankamai geri tokie, kokie esame. Ir kaip šis įsitikinimas gali persmelkti mūsų santykius, pasirinkimus bei visą kasdienybę. Tara Brach jungia psichologijos žinias, asmenines istorijas ir budizmo mokymus, kviesdama pažvelgti į save su daugiau sąmoningumo ir atjautos.

Kelios temos, kurios man pačiam įsirėžė atmintin kaip pačios svarbiausios (tau galbūt surezonuos visai kitos, pagal dabartinį gyvenimo etapą):

Vidinis kritikas. Kodėl taip lengva save smerkti ir kaip nustoti nuolat įrodinėti sau bei kitiems, kad esi pakankamai geras.
Gėda ir baimė. Kaip šie jausmai veikia mūsų gyvenimą ir trukdo būti savimi.
Atjauta sau. Kaip priimti savo netobulumą, neatsisakant noro keistis ir augti.
Įpročiai ir priklausomybės. Kaip kartais bandome užpildyti vidinę tuštumą pasiekimais, maistu ar kitais trumpalaikį palengvėjimą suteikiančiais dalykais.
Sąmoningumas ir meditacija. Kaip išmokti pastebėti savo jausmus, jų iškart nesmerkiant ir nebandant kuo greičiau atsikratyti.

Man svarbiausia šios knygos mintis – priimti save nereiškia atsisakyti pokyčių ir neturėti tikslų. Galime norėti būti geresni, mokytis iš klaidų ir siekti svajonių, tačiau neprivalome visą laiką savęs kritikuoti už tai, kokie esame šiandien.

O kaip visa tai pritaikyti gyvenime?

Kas dar pasirodė labai svarbu ir vertinga man, mėgstančiam mokytis iš kitų – knygoje netrūksta pasidalijimų iš autorės darbo su žmonėmis. Klausantis jų kilo panašios mintys į šias: juk aš irgi taip jaučiuosi; noriu ir aš išbandyti tai, kas padėjo jai. Kartais pakanka vien supratimo, kad nesame vieni su savo vidiniais sunkumais, kad į save pažvelgtume šiek tiek švelniau.

O kad šios mintys neliktų tik gražia teorija, Tara Brach pristato ir RAIN metodą – keturių žingsnių praktiką, padedančią atpažinti nemalonius jausmus, leisti jiems būti, tyrinėti, ką jie mums sako, ir atsigręžti į save su atjauta. Kitaip tariant, ne skubėti save taisyti (ką aš mėgstu daryti čia ir dabar), o pirmiausia pabandyti suprasti, kas su mumis vyksta.

KVIEČIU PASIKLAUSYTI 30 min. IŠTRAUKOS

Suveikė greičiausiai kaip tik galėjo – nesitikėjau

Baigdamas klausyti audioknygos, po labai ilgo laiko pravirkau.

Tiesiog leidau sau jausti tai, ką jaučiau, nebandydamas iškart visko paaiškinti ar nuslopinti. Ir galbūt būtent tai man labiausiai ir įstrigo – kartais mums reikia ne dar vieno būdo save pataisyti, o leidimo tiesiog sustoti, neskubėti ir būti savimi. Pirmiausia, prieš patį save.

Su visu savo džiaugsmu, nerimu, liūdesiu ar nežinomybe.

Juk su vienu žmogumi man tikrai teks praleisti visą likusį gyvenimą. Tas žmogus – aš. Ir galbūt verta pasirūpinti, kad jis sau būtų ne nuolatinis kritikas, o tikras draugas, kuris supranta ir atjaučia. To ir moko Tara Brach.