Eisiu tiesiai prie reikalo.

Kaip manai, kiek savaičių mes turim per visą savo gyvenimą? Koks skaičius tau pirmiausiai šauna į galvą? Penkiasdešimt tūkstančių? Šimtas? Du?

Nuo to laiko, kai perklausiau audioknygą „Keturi tūkstančiai savaičių“, dažnai draugams užduodu šį klausimą. Atsakymų teko girdėti įvairiausių, bet skaičiai — dažniausiai ženkliai didesni nei tikrasis atsakymas:

„Jei pasiseks ir sulauksite aštuoniasdešimties — būsite nugyvenę maždaug keturis tūkstančius savaičių.“

Toliau laiške:

• Keturi tūkstančiai savaičių — tai daug ar mažai?
• Kokia didžiausia problema su laiko valdymo ir produktyvumo metodikomis?
• Kodėl pačius svarbiausius dalykus mūsų gyvenime atidėliojame, bet — padarom daugybę daug mažiau svarbių?

Ir galiausiai — ką daryti, kad neiššvaistyti tų vos kelių tūkstančių savaičių, kurias dar turim?

Išsamius atsakymus, žinoma, rasi naujausioje audioknygoje:

Bet pasistengsiu trumpai (taip trumpai, kaip išeis) apie viską papasakoti ir čia. Pradžiai…

Trumpa istorija

Labai nedaug trūko, kad šios knygos taip niekad ir nebūčiau atradęs. Mat paskaityti ją man prieš metus pasiūlė mūsų leidybos vadovė Inga, kuri įprastai „tokio tipo“ knygų.. na, nelabai skaito.

Dar viena knyga apie laiko valdymą? KO DAR apie tai galėčiau nežinoti? Be to, skaityti ką ir taip visuomet turiu — daugiau nei kada nors spėsiu perskaityti.

Bet tas kolegės komentaras, kad šioje knygoje rašo apie “visas tas knygas, kurias tu ten klausai” ir dar „ne pačiomis gražiausiomis spalvomis“, sužadino mano smalsumą.

Taigi, knygą paėmiau. Ir ji tikrai sudomino — dar ir kaip! Bet… su savo užimtumu — judėjau gal po 10 puslapių per dieną. Po trijų dienų supratau, kad — viskas, noriu ją kuo greičiau perskaityt!!!

Nusipirkau audioknygą. Tai buvo vienas tų atvejų, kai knygos klausiau visur:

– 10min iki darbo? Paklausom.
– 5min tarp susitikimų? Paklausom.
– Valausi dantis? Paklausom.

Taip pirmą kartą perklausiau ją vos per dvi dienas (nes dar ir daug bėgiojau bei važinėjau).

Rezultatas prabėgus metams?

• Esu daug dažniau momente — čia ir dabar, taigi dažniau patiriu (ir pastebiu) džiaugsmą, smalsumą ir daugybę kitų emocijų,
• Išmokau atskirti, kas man svarbu, o kas — ne (ir pirmiausiai imtis to, kas svarbu),
• Pradėjau dar dažniau sakyti Ne iniciatyvoms, kurios yra mažiau svarbios nei patys svarbiausi dalykai man,

Ir… įvyko dar vienas svarbus pokytis, bet kol kas jį pasilaikysiu sau, nes nesusipažinus su knyga — gali būti nelabai aišku, kuo tai yra gerai. (Kiek ironiška, bet apie tai po kelių savaičių pasakosiu savo Instagrame)

Galiu pasakyti tik tiek, kad tai grąžino labai daug spalvų ir Gyvenimo į mano gyvenimą. Bet užteks apie mane, grįžkim prie pačios knygos.

Štai vienas be galo svarbus klausimas, kurį nagrinėja autorius:

Keturi tūkstančiai savaičių — tai daug ar mažai?

Suprantama, nėra vieno atsakymo. Lyginant su visatos amžiumi — tai akimirka. Bet, turint omeny, kokie maži šansai buvo mums apskritai gimti — tai beveik be galo daug.

Kur kas svarbesnis klausimas yra — kaip mes panaudosim tuos keturis tūkstančius savaičių? Apie tai, iš esmės, ir yra ši knyga — kaip gyventi taip, kad gyvenimo gale nesigailėtume dėl visų svarbių dalykų, kurių nedarėme (daugumos — net nepradėjome!)

Produktyvumo metodikos ir laiko valdymas į pagalbą? Ne. Ne visai.

Kas negerai su laiko valdymo ir produktyvumo metodikomis?

Tema, kuria pats per daug nesusimąsčiau, bet kurią autorius čia analizuoja labai išsamiai — tai, kad produktyvumas ir geresnis laiko „valdymas“ neduoda tų rezultatų, kurių tikimės.

Iš esmės juk būdami efektyvesni mes turėtume turėti daugiau laisvo laiko savo pomėgiams, poilsiui, mums svarbiems klausimams. Bet realybėje — nutinka bemaž priešingas dalykas:

• Pavyzdžiui, kuo geriau išmokstam tvarkytis su el. paštu, tuo daugiau laiškų pradedame gauti ir galiausiai — dar daugiau laiko praleidžiame savo el. pašto dėžutėje (tam yra paprastas paaiškinimas),
• Lygiai taip, kuo daugiau užduočių padarome — tuo daugiau naujų susigalvojame arba, jei turim vadovą, esame įpareigojami atlikti,
• Kas dar blogiau (ir čia jau reikia labai išsamaus paaiškinimo) — kuo efektyvesni tampame, tuo labiau atidėliojame tai, kas mums yra iš tiesų svarbu.

Iš pradžių labai nenorėjau pripažinti to, bet — autoriaus pateikti pavyzdžiai (ir skaitytos knygos) taip stipriai surezonavo, kad.. tiesiog negalėjau atsitraukti nuo šios audioknygos, nes norėjau sužinoti — tai ką, po velnių, daryti?!

Jei ir tau kyla šis klausimas — tiesiog privalai perklausyti šią knygą. Galiu pažadėti, kad po jos apie laiko planavimą, laiką ir net svarbiausius gyvenimo pasirinkimus daugiau niekada negalvosi taip pat.

Pabaigai — noriu visgi grįžti prie vieno klausimo, kuris mane gal net labiausiai šokiravo:

Kodėl taip nutinka, kad pačius svarbiausius dalykus mums — atidėliojame, bet padarom daugybę daug mažiau svarbių?

Knygoje autorius pateikė tokį taiklų pavyzdį, kad priešintis šiam faktui tapo tiesiog kvaila (nors ir labai norėjau nesutikti). Kaip ir knygos autorius, aš taip pat turiu besikaupiančią krūvą laiškų, žinučių ir darbų, kurie yra kur kas svarbesni (kai kurie jų — iš brangiausių žmonių mano gyvenime) nei bemaž viskas, ką darau per dieną, tačiau kurie atsakymo laukia jau daugiau nei metus…

Pasirodo, tai yra dar vienas keistas šalutinis produktyvaus (bet laiko ribotumo nesuvokiančio) žmogaus efektas — kai jaučiame, kad galim greitai padaryti tai, kas svarbu, o laikas, atrodo, nespaudžia mūsų — leidžiame sau užsiimti niekniekiais ir tuos pačius svarbiausius dalykus atidėti iki „tikrai patogaus laiko, kuomet galėsim visą savo dėmesį skirti tik būtent šiai užduočiai“.

Tik bėda ta, kad dažnai šis laikas taip niekada ir neateina. Galiausiai — taip ir nugyvename gyvenimą gailėdamiesi dėl visų svarbių dalykų, kurių taip ir nepradėjom daryti, nes buvom per daug užsiėmę kitais (niekam nesvarbiais) reikalais.

Man ši audioknyga buvo stiprus kvietimas atsikvošėti ir labai tikiuosi, kad šiandien — šis mano laiškas — bus stiprus raginimas tau.

Būtinai perklausyk šią knygą. Jei ir nuspręsi nieko nedaryti, bent jau kur kas aiškiau suvoksi, kas tavęs laukia ir.. ką renkiesi nuspręsdamas nesirinkti.

Bet aš po jos nieko nedaryti tiesiog negalėjau. O geriausia, kad beveik nieko daryti ir nereikėjo. Net priešingai — reikėjo nustoti daryti kai kuriuos dalykus, kuriuos iki tol darydavau.

Po šios knygos — sunku nebuvo.

Pradėk jos klausyti čia.

Apie autorių

Oliver Burkeman Lietuvoje kol kas nėra labai žinomas. Pasaulyje jis išgarsėjo tiek dėl ankstesnės savo knygos „Priešnuodis“, bet ypač dėl šios — „Keturi tūkstančiai savaičių“.

Anksčiau Oliver Burkeman laikraštyje The Guardian rašė kassavaitinius didelės apimties psichologinius straipsnius skiltyje pavadinimu „This Column Will Change Your Life“ (Ši skiltis pakeis tavo gyvenimą). Jo straipsniai buvo publikuojami The New York Times, The Wall Street Journal, Psychologies ir New Philosopher.